Keturioliktas skyrius. Tyla prieš audrą

Ravena susimąsčiusi sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į randą sau ant rankos, kuris liko po kautynių su Rodžeriu. Niekaip negalėjo patikėti, kad kovodama su juo parodė savo vidinį demoną. Blogiausia tai, kad visiškai nieko neprisiminė, tik kas vyko prieš tai, kai supyko ant Rodžerio, o visa kita pasislėpė kažkur giliai jos smegenų kertelėje. Atsipeikėjo tik pamačiusi švelnų Gordono žvilgsnį, kai jis bandė ją sustabdyti nuo to, ką ji ketino padaryti. Nužudyti Rodžerį... Nejaugi tikrai ji norėjo to? Bet kaip paaiškinti tai, kad atsipeikėjusi savo rankose pamatė kruviną durklą, ištiestą tiesiai jo pusėn? Jeigu Gordonas būtų pavėlavęs bent kelias sekundes, ji iš tikrųjų būtų nužudžiusi Rodžerį. Kas žino, ką būtų padariusi po to, galbūt be gailesčio išskerdusi visus kitus, bandžiusius jį išgelbėti.

Visa tai prisiminus mergaitei net pašiurpo oda. Jau praėjo savaitė nuo to įvykio, bet vis dar negalėjo nustoti apie tai galvoti. Viskas atrodė tarytum sapnas, haliucinacija, bet kas, bet tikrai ne realybė. Vidinis demonas užvaldė jos protą ir ji nebebuvo ta paprasta Ravena, ji buvo sužvėrėjusi, trokštanti kraujo pabaisa. Štai kas glūdėjo jos viduje. Jau ne kartą buvo tekę jausti to demono galią, bet ji niekada nebuvo nuėjusi taip toli, visuomet susivaldydavo pati, suprasdama, kad žudymas nėra išeitis. Šis kartas buvo kur kas pavojingesnis, ji galėjo daugiau nebesugrįžti, taip ir likti toje būsenoje. Gordonas padėjo jai atrasti save, nors ji ir nežinojo, kaip jam pavyko, jautėsi dėkinga, kad nepaliko jos vienos bėdoje.

– Ravena? Jau atsikėlei? – staiga išgirdo ji balsą ir apsigręžusi išvydo artyn prieinančią mamą. Ji šypsojosi, bet ta šypsena buvo liūdna, beveik graudi. Ravena pastebėjo, kad ji elgėsi kitaip nei įprastai, nebebuvo tokia linksma kaip anksčiau, kai jos drauge gyveno Azryate ir manė, kad taip bus visada. Mergaitė nujautė, kad dėl jos būsenos buvo kaltas Tasdaras, juk ji visuomet bijojo jo, nes dar nė karto nesugebėjo apsiginti, bet nebuvo tikra, kas tiksliai nutiko. Kartą girdėjo Gordoną apie tai kalbant su Goda, bet jie konkrečiai neužsiminė. Ravena suprato tik tai, kad tuo metu, kai svečiavosi pas Liną, Tasdaras nuniokojo jų namus, štai kodėl jos laikinai turėjo apsistoti čia.

– Mama? – pakėlusi galvą, mergaitė pažvelgė jos pusėn. – O kada galėsime grįžti namo?

– Sunku pasakyti, – prisėsdama ant lovos krašto sunkiai atsiduso moteris. – Gordonas nori būti tikras, kad mes saugios.

– Bet praėjo jau savaitė ir mano tėvas nieko nedaro.

– Suprantu, kad nori grįžti, bet turime būti kantrios, juk kur kas svarbiau, kad mes ir vėl kartu, ar ne?

– Taip, žinoma, – sutiko Ravena ir pasitraukusi nuo lango prisiglaudė jai prie šono.

Valandėlę jos prasėdėjo viena šalia kitos tylėdamos. Arela glostė dukters plaukus, vis dar negalėdama atsidžiaugti, jog ji gyva, nors juto kaltę, kad negalėjo jos išgelbėti pati ir guodėsi tik tuo, kad padarė bent kažką, išgydydama jos žaizdas. Pastarosiomis dienomis ji buvo kur kas labiau susikoncentravusi į save ir savo nelaimę, tad turėjo susiimti dėl dukters, kad toji nepradėtų be reikalo dėl jos nerimauti.

– Geriau eikime į virtuvę, Gordonas turėtų būti jau pagaminęs pusryčius, – galiausiai prakalbo Arela.

– Jis moka gaminti? – tik dabar susivokusi paklausė mergaitė.

– Geriau už mane, – nejaukiai pasimuisčiusi nuraudo ji. – Nejaugi nepastebėjai? Buvai pas jį apsilankiusi prieš keliaudama į praeitį, kaip galėjai praleisti tokį dalyką?

– Na, tada tiesiog nepagalvojau apie tai, – gūžtelėjo pečiais ji. – Buvau pas jį gana trumpai ir nemačiau, kas jis kažką gamintų.

Pagaliau jos nusileido laiptais ir pasiekė virtuvę, iš kurios sklido gardus omleto ir kavos kvapas. Tai iškart sužadino Ravenai apetitą ir šiek tiek pagerino nuotaiką. Už lango švietė kaitinanti balandžio pabaigos saulė. Iki vasaros liko truputį daugiau nei mėnuo. Praeita buvo kupina iššūkių, juk turėjo keliauti į Arachratą, kad išgelbėtų savo mamą, tuo metu net negalėjo įsivaizduoti, kaip po metų jos kartu sėdės virtuvėje ir aptars bereikšmius dalykus, tokius, kaip pasivaikščiojimas parke ar koks gražus šiandien oras. Surasti savo tikrąją mamą buvo troškimas, dėl kurio taip stengėsi ir dabar visiškai dėl to nesigailėjo. Tada net nepažinojo Gordono ir jo dukters Godos, kurie per gana trumpą laiką tapo jai labai svarbūs.

Po pusryčių Ravena nusprendė išeiti į sodą pasivaikščioti. Jau praėjo dvi savaitės, kai nelankė mokyklos, spėjo pasiilgti savo klasės draugų, bet kaip mama sakė, privalėjo būti kantri, nors negalės visą laiką praleisti Gordono namuose. Žinoma, jai čia patiko, Šešėlių Karalystėje buvo pilna daugybė augmenijos, kokios ji niekada nematė Žemėje ir norėjo ištyrinėti daugiau, bet Karalystė atrodė tokia milžiniška, kad jokiu būdu to nepadarytų viena. Tuo pačiu jai buvo smalsu, kaip atrodo kitos karalystės, nes jose dar niekada nesilankė. Žinojo, kad kelionė iki vartų užtruktų, nebent ko nors paprašytų ją teleportuoti. Galbūt kada nors tai ir padarys.

Tuo metu mergaitė prisiminė savo pusseserę Simfoniją. Su ja lankėsi pačioje jauniausioje, Veidrodžių Karalystėje. Tikėjosi, kad turėdama daugiau laiko galės su ja susitikti dažniau, bet privalėjo nepamiršti ir Tasdaro. Jis vis dar buvo laisvėje ir išvis nebebuvo aišku, ką planavo daryti toliau. Pati Ravena dabar skendėjo visiškoje nežinioje, neįsivaizdavo, ko reikėtų tikėtis, bet nujautė, kad čia tik tyla prieš audrą. Ji privalėjo būti pasirengusi viskam, Tasdaras galėjo bet kurią akimirką sutrikdyti šią idilę, o kuo ilgiau tylėjo, tuo neramiau darėsi širdyje. Ji nujautė, kad čia kažkas ne taip, bet kol kas nežinojo kas.

– Galiu su tavimi apie šį tą pasikalbėti? – staiga atsklido balsas Ravenai už nugaros. Apsigręžusi ji pamatė artėjančią Godą ir puse lūpų šyptelėjo, paskui paėjėjo porą žingsnių akmenimis grįstu takeliu ir prisėdo ant suoliuko, esančio priešais nedidelį tvenkinėlį su fontanu.

– Gerai, o apie ką? – jai įsitaisant šalia paklausė.

Goda minutėlę tylėjo susimąsčiusi, lyg ir nusiminusi, bato galiuku braukdama per persišviečiantį it stiklas vandens paviršių.

– Tu neprisimeni visiškai nieko? Turiu omenyje tą dieną, kai norėjai nužudyti Rodžerį.

– Ne, nieko, jau sakiau, – įdėmiai pažvelgė į ją Ravena. – O kodėl klausi?

– Na, supranti, kai tu turi tokią galią, tikėjausi, kad galbūt galėsi pasakyti, kaip ją iškviesti.

– O kam tau to reikia? – kilstelėjo vieną antakį mergaitė.

– Pastaruoju metu, kai dedasi tokie dalykai, jaučiuosi labai silpna, viskas, ką galiu daryti, tai slėptis savo tėvo užnugaryje. Aš pažadėjau sau, kad būsiu stipresnė ir tobulinsiu savo galias, bet tai nėra taip paprasta. Kai aplinkui siautėja Tasdaras, negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kol nutiks kažkas blogo. Privalau išmokti daugybės dalykų, pamaniau, kad gal žinai būdą, kaip būtų galima greičiau atskleisti savo galias.

– Deja, pati dar tik mokausi jas suvaldyti. O kodėl nepaklausi savo tėvo? Argi jis negali tavęs išmokyti?

– Gali, bet nenori manęs skubinti, neva aš dar per jauna kautis. Bet pastaruoju metu jam labai sunku, mano pagalba jam tikrai praverstų.

– Suprantu, bet nesu tas žmogus, kuris galėtų tave išmokyti.

Goda liūdnai atsiduso ir pakėlė akis į dangų, kuriame ramiai sklandė balti pūkiniai debesys, o Ravena užsisvajojusi žiūrėjo į ją, negalėdama atsigrožėti tomis ryškiai žaliomis akimis, kurias ji buvo paveldėjusi iš savo tėvo. Ji dar niekada nebuvo mačiusi žmogaus su tokiomis gražiomis akimis, jos atrodė kažkokios nežemiškos, ypatingos.

– Tu tikriausiai dar nežinai, bet Tasdaras paėmė iš tavo mamos Azaros žiedą, – staiga prakalbo Goda, taip išblaškydama Raveną nuo apmąstymų.

– Paėmė žiedą? – persigandusi mergaitė net pašoko nuo suoliuko. – Bet kam jam reikalingas tas žiedas?!

– Niekam, tik norėjo sustabdyti mus nuo Pranašystės, kuri skelbė, kad Averina yra vienintelė, galinti suteikti jam naujų galių, – nusiminusi panarino galvą Goda.

– Vadinasi, jis viską žino? Netgi tai, kas yra Averina?

– Viskas kur kas sudėtingiau nei manai, – mergaitė prisislinko arčiau ir pažvelgė į ją užjaučiančiu žvilgsniu. – Averina ne Felicija, visa tai buvo tik didelis nesusipratimas.

Ravena kurį laiką stovėjo nemirksėdama, bandydama suvokti tai, ką išgirdo. Viskas šiuo metu atrodė kaip gilus sapnas, iš kurio galėjo bet kurią akimirką pabusti, tačiau kad ir kaip stengėsi, nepabudo.

– Sakai, tik didelis nesusipratimas? – sugniaužė kumščius ji. – Bet iš kur tu žinai?

– Man pasakė tėtis. Tavo mama jau kurį laiką žino, kas yra tikroji Averina. Nesuprask neteisingai, ji jau seniai būtų pasakiusi tiesą, bet privalo tylėti dėl Averinos gyvybės, todėl negalėjo sakyti net tau.

– Suprantu, – kiek aprimusi linktelėjo ji. – Tada mums belieka paimti žiedą ir galėsime išpildyti Pranašystę? O kas tada? Ką darysime, kai turėsime visą tą galią?

– Lauksime, kada grįš Azara, – gūžtelėjo pečiais Goda. – Pranašystė daugiau nieko kito neskelbia. Gali būti, kad Azara yra vienintelė, kuri galėtų pilnai išnaudoti žiedo galią, juk pati jį sukūrė. Galbūt ji sugebėtų netgi įveikti Tasdarą.

– Bet iš kur mums žinoti, kada ji grįš? Nejaugi tiesiog laukti ir tikėtis, kad per tą laiką mano tėvas nieko mums nepadarys?

– Kitos išeities juk neturime. Be to, neaišku, kiek laiko užtruksime, kol atgausime žiedą. Tėtis gali padėti įsibrauti į tvirtovę, nes žino jos išdėstymą, galbūt pavyktų atgauti jį be jokių trikdžių, tereikėtų jį paslėpti saugioje vietoje ir laukti, kada galėsime pulti. Beje, yra dar šis tas, – Goda sekundėlę tylėjo, stebėdama jos reakciją. – Tamsos Karalystę yra apgaubęs blogis, dėl kurio kur kas sunkiau naudotis savo galiomis, todėl kaliniams yra mažesnė tikimybė pasprukti.

– Ir ką nori tuo pasakyti? – susidomėjusi pakėlė į ją akis Ravena.

– Ogi tai, kad Tasdaras kažkokiu būdu užbūrė savo Karalystę. Neįmanoma, kad visas tas blogis ten kaupiasi natūraliai, jis gaubia visą Karalystę kaip koks nepralaužiamas skydas.

– Vadinasi, yra būdas kažkaip tą skydą panaikinti, ar ne?

– Būtent. Visų pirma privalome išsiaiškinti, kokius jis naudoja burtus, o kad tai padarytume, kam nors reikia paslapčia įsmukti į Tamsos tvirtovės biblioteką, kurioje ir turėtų būti atsakymas.

– Kodėl manai, kad būtent ten?

– Nes Tasdaras ten kaupia įvairiausias burtų knygas ir naudingą informaciją apie visas karalystes, turėtume rasti ir tai, ko mums reikia. Tuo pačiu nušautume du zuikius, nes keliautume ir dėl žiedo.

– Puiki mintis, – apsidžiaugė Ravena. – Bet visa tai sugalvojo Gordonas, tiesa?

– Taip, dabar galime tik laukti, kol jis sukurs galutinį planą, juk aklai nesiveršime į tvirtovę, saugomą daugybės sargybinių. Visą tą laiką turime išlikti nepastebėti, kitaip planas žlugs.

– Bet tuomet kas rizikuos? Kas keliaus į tvirtovę?

– To kol kas dar nenusprendėme, bet nemanau, kad tėtis ims tave ar mane, greičiausiai kreipsis į Liną, jie jau kalbėjo apie tai, kaip atsiims žiedą.

– O gaila, jau maniau, kad galėsiu vykti drauge, – nusivylė mergaitė. – Privalau kažkaip padėti Rebekai, bet mano tėvas išgabeno ją iš tvirtovės. Vis dar neprarandu vilties, kad ištrūkęs iš nelaisvės jis vėl perkėlė ją arčiau savęs. Be to, Agnesė dabar pas Melburną, turiu padėti jai kaip nors ištrūkti.

– Nesijaudink, neabejoju, kad pavyks tai padaryti, – bandė guosti ją Goda.

– Bet tai dar ne viskas, mes su Lina įtariame, kad galbūt Eliza taip pat yra požemiuose. Klausiau savo mamos, gal ji ką nors žino, bet veltui, jos su Eliza nesimatė jau daug metų...

– Labai nenusimink, gerai? Perduosiu tėčiui, jis būtinai ką nors sugalvos.

Nežinodama, ką daugiau bepridurti, Goda pakilo nuo suoliuko ir neskubėdama patraukė namų link. Ravena tylėdama nusekė jai iš paskos. Daugybė minčių sukosi galvoje, bet ji bandė tikėti, kad nuo šiol viskas bus gerai ir jiems pavyks įgyvendinti visus savo planus.