Pirmiems saulės spinduliams prasiskverbus pro ploną užuolaidą ir nuslydus per pagalvę, Arela neramiai sujudo guolyje ir pramerkusi akis pastebėjo greta vis dar gulintį Gordoną. Tuo metu ji prisiminė visus tuos košmarus, kaip būdamas šalia jis guodė ir ramino ją, bet kažkuriuo metu ji užmigo ramiu miegu ir daugiau nebepabudo. Ir tada jai pasidarė gėda. Taip gėda, kaip dar niekada nebuvo. Privalėjo kaip nors jam atsilyginti už visą tą rūpestį ir meilę, nes dabar tebuvo jam našta. O visų svarbiausia – turėjo būti stipri, pasistengti išklimpti iš to liūno, į kurį pakliuvo, juk prieš tai pavyko, kodėl turėtų nepavykti dabar?



Ištiesusi ranką moteris švelniai paglostė Gordono skruostą ir patraukė nuo akių susivėlusius plaukus. Jis gulėjo ramiai, nė kiek nesukrutėjo, marškiniai buvo susiglamžę ir iki pusės prasegti. Jis net nesivargino nusirengti ar apsikloti antklode, nes turbūt nė neplanavo čia pasilikti, jeigu ne ji.



– Gordonai? – Arelos akys netikėtai išsiplėtė iš siaubo ir ji papurtė jį už peties. – Gordonai, pabusk! Ar mane girdi?!



Prireikė šiek tiek laiko, kol jis pramerkė akis, nors veidą apšviečianti saulė trukdė prasimerkti iki galo.



– Arela? – tingiai sumurmėjo jis. – Kas atsitiko?



– Ak, tu gyvas, tu gyvas! – negalėdama nuslėpti džiaugsmo, ji stipriai jį apkabino. – Nepajutau tavo energijos ir akimirką pamaniau, kad...



– Daugiau manęs taip negąsdink, – kiek sutrikęs jis palengva atsisėdo. – Gydydamas tave tikriausiai persistengiau ir išnaudojau labai daug magiškos energijos, praeis nemažai laiko, kol ją atgausiu.



– Atleisk, kad per mane turėjai aukoti savo galias, – panarino galvą ji.



– Nesvarbu, žinai, kad bet kokiu atveju tau padėsiu, negalvok apie tai, – menkai šyptelėjo jis, bet staiga jo veidas surimtėjo. – Palauk, tu... pati pabudai?



– Žinoma, – moteris sutrikusi pažvelgė į jį. – O kodėl klausi?



– Na... po tų nesiliaujančių košmarų pagalvojau, kad geriausia būtų tave užburti, nes tik taip galėsi miegoti ramiai, – minutėlę jis tylėjo susikrimtęs. – Įprastai taip nebūna, nuo miego burtų pabusti pačiam neįmanoma.



– Tikrai? – nusistebėjo ji, kaktoje įsimetė negili raukšlė.



– Matyt, turėjau per mažai energijos, dėl to burtas nesuveikė iki galo. Na, bet nesvarbu, metas keltis, galiu paruošti tau pusryčius, jeigu nori, vakar visą dieną nieko nevalgei.



– O tau nereikia į darbą?



– Reikia, bet negaliu palikti tavęs vienos, pavojus dar nepraėjo.



– Bet... tu neprivalai to daryti... neprivalai man padėti... Nežinau, kaip sugebėčiau susitvarkyti be tavęs, bet vieną dieną turėsiu grįžti į Azryatą.



– Viskas gerai, pakalbėsime apie tai vėliau, – švelniai nusišypsojo jis. – Einu į savo kambarį, o tu pasiruošk ir ateik į virtuvę.



Gordonas pakilo ir beveik be garso paskui save uždarė duris. Jo miegamasis buvo antrame aukšte, tad užtruko, kol jį pasiekė. Norėjo bent kelioms minutėms nuo visko atsiriboti, bet daugybė minčių ir klausimų sukosi galvoje. Jis aiškiai prisiminė tą akimirką, kai Arela ištarė Tasdarui, kad Rebeka ne jo, bet tai turėjo reikšti... O kas, jeigu iš tikrųjų melavo? Jeigu norėjo jį įskaudinti? Bet kam jai taip elgtis, tarsi nežinotų, kaip Tasdaras į tai reaguos, suvokęs, jog visą gyvenimą jam melavo? Ar tikėjosi, kad jis supras ją? Paleis Rebeką, neva ji nėra jo duktė, todėl jam nebereikalinga? Bet tai juk reiškė, kad dėl Rebekos Arela buvo pasiryžusi padaryti bet ką, net jei pačiai teks kentėti, o Tasdaras netikėjo, todėl nubaudė ją kur kas blogiau, nei ji tikėjosi. Ir vis dėlto, jeigu Arela sakė tiesą, kieno daugiau ji galėtų būti? Juk tai negalėjo būti sutapimas, prieš gimstant Rebekai jie vis dar artimai bendravo, tik po to visiškai nutraukė ryšius.



Vis dar sunkiai galėdamas tai priimti, Gordonas atsirėmė į duris ir kurį laiką stovėjo suleidęs pirštus sau į plaukus. Abejonės draskė jo sielą, bet negalėjo paprasčiausiai paklausti Arelos, kaip viskas yra iš tiesų, ji iškart suprastų, ką jis mėgino padaryti, kad prieš jos valią įsibrovė į jos mintis ir viską sužinojo. Ir net jei darė tai dėl kilnių tikslų, jautė kaltę, įsibraudamas į jos asmeninę erdvę. Bet iš kur galėjo žinoti, kad atskleis tokią paslaptį?



Stengdamasis nurimti, Gordonas kelis kartus įkvėpė oro. Privalėjo liautis apie tai galvoti, buvo kur kas svarbesnių reikalų. Tasdaras jau kėsinosi į Chrono laikrodį, tad turėjo sugalvoti, kur saugiai jį paslėpti, nes laikyti jį savo namuose buvo išties pavojinga, net jei ir turėjo pašonėje Fantaziją. Bet Tasdaras taip pat buvo ne vienas, ir nors Aladoras Fantazijai neprilygo, širdyje vis tiek kirbėjo baimė. O kas, jeigu jam pavyks rasti tinkamą sielą, kad pagaliau atgautų savo tikrąjį pavidalą? Jis negalėjo tuo rizikuoti, žūtbūt reikėjo paslėpti laikrodį.



Galiausiai aprimęs, žynys iš lėto pasiekė komodą, pravėrė stalčių ir apčiuopęs grandinėlę ištraukė laikrodį. Ir tada prisiminė, kaip Fantazija sakė, kad turės jį atiduoti vienam iš sergėtojų, kai šiam sukaks šešiolika. Vienam iš sergėtojų, kuris, pasak visų šaltinių, mokės manipuliuoti laiku, o tai reiškia, kad Rebekai. Dabar viskas atrodė taip keista. Arela pasakojo išsiaiškinusi, kad sergėtoja būtent ji, tik kaip ji galės manipuliuoti laiku, jei tai uždrausta dievų? Ar jai tai neuždrausta, nes ji yra sergėtoja? Juk Fantazija aiškiai kalbėjo apie išimtis, gal tai buvo viena jų?



Tuo metu apačioje pasigirdo beldimas. Paslėpęs laikrodį giliai stalčiuje, Gordonas nusileido laiptais ir vos tik pravėrė duris, į vidų it kulka įpuolė Aristėjas.



– Gordonai, tau viskas gerai? – neramiai paklausė jis. – Kodėl su manimi nesusisiekei? Tasdaras prie vartų išžudė visus sargybinius, jau maniau, kad tą patį padarė ir tau!



– Nesijaudink, aš sveikas, – ramino jis draugą.



– Ar jis apskritai pas tave buvo? Gal turėjo kokių nors kitų planų?



– Nežinau visų jo planų, bet jam nepavyko gauti to, ko norėjo.



Aristėjas nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, bet nepastebėjęs jokių sužeidimų atsikvėpė.



– Po velnių, galėjai bent jau pasirodyti prie vartų, kad padėtum sutvarkyti visą tą mėšlą!



– Atleisk, bet privalėjau likti su Arela. Be to, nebūčiau galėjęs kažkuo labai padėti, beveik visas galias išnaudojau gydydamas Arelą ir Liną, nesugebėjau su tavimi susisiekti net telepatiškai.



– Nutiko kažkas tikrai labai rimto, ar ne? – kiek aprimęs jis nuėjo svetainės link. – Nagi, pasakok, tikriausiai nemažai įvyko, kol manęs nebuvo.



Gordonas visiškai neturėjo nuotaikos apie tai kalbėti, bet prisivertė nupasakoti viską, visų pirma apie Arelą, tik praleido tai, ką sužinojo apie Rebeką, o po to pasakė ir apie Liną, Agnesę ir Rodžerio pagrobtą Raveną, kurios niekaip nesisekė rasti.



– Suprantu, – vis linkčiojo Aristėjas. – Tikiuosi, pavyks ją rasti laiku.



– Manai, kad Rodžeris gali ją nužudyti? – kilstelėjo antakius Gordonas.



– Sunku pasakyti, niekada nebuvau su juo susidūręs, – gūžtelėjo pečiais jis. – Na, man jau metas, užsukau čia tik trumpam, norėdamas įsitikinti, kad tau viskas gerai, turiu be galo daug darbo. Beje, dėl vartų, kuriuos pralaužė Tasdaras... Kol kas jie liko neužblokuoti, bet turime sugalvoti naują būdą, tavo burtai šiuo atveju nepasiteisino. Nieko prieš, jei sukviestume visus stipriausius Karalystės burtininkus, kad burtai būtų stipresni?



– Žinoma, taip ir padarykime, – sutiko žynys. – Tuo pačiu pasikviesime ir Zairą, ji gana gabi.



– Gerai, tuomet iškart pamėginsiu su jais susisiekti, o tu nesijaudink ir ramiai pabūk su Arela, šiuo metu esi vienintelis jos ramstis.



Gordonas, žinoma, pritarė, bet ir vėl jautė kaltę, kad sunkiausius darbus turėjo perleisti draugui, nors šis puikiai suprato padėtį ir pats noriai ėmėsi padėti.



– Nesijaudink, viskas bus gerai, – pastebėjęs jo nerimą šyptelėjo Aristėjas. – Gerai, dabar tikrai eisiu, susitiksime prie vartų.



Gordonas tyliai palydėjo jį iki išėjimo ir jau norėjo sukti į virtuvę, bet dar stabtelėjo ir žvilgtelėjo ton pusėn, kur buvo Arelos kambarys. Ji jau seniai turėjo būti pasiruošusi ir išėjusi. Apimtas negeros nuojautos, jis plačiai atvėrė duris, bet Arelos kambaryje nerado. Nejaugi nieko nesakiusi išvyko į Azryatą? Betgi jai vis dar grėsė pavojus, negalėjo paprasčiausiai išeiti, juk Azryate jos niekas neapsaugotų. Persigandęs jis jau norėjo teleportuotis, bet tuo metu išgirdo vonios kambaryje bėgantį vandenį ir puolė vidun. Arela sėdėjo ant šaltų marmurinių plytelių, prisitraukusi kelius prie savęs ir žemai nuleidusi galvą, šlapi plaukai netvarkingai dengė jos virpančius pečius ir siaubo kupiną veidą.



– Arela? – negarsiai ištarė Gordonas, pajutęs palengvėjimą, kad vis dėlto ji nepabėgo, bet širdį suspaudė tik dar gilesnis skausmas.



Moteris pakėlė apsunkusią galvą ir pažvelgė į jį ašarotomis akimis. Nereikėjo nieko sakyti, jau ir taip buvo aišku, kas atsitiko. Gordonas negaišdamas pačiupo rankšluostį ir apglėbė jos pečius, o kitu švelniai nusausinęs plaukus palydėjo ją į kambarį. Arelos skruostais vis dar ritosi ašaros, ji nebeturėjo jėgų kalbėti, todėl jie tik sėdėjo apsikabinę, tarsi tai padėtų pamiršti viską, kas įvyko. Gordonas puikiai žinojo, kad ji tik bandė apsimesti stipria, nenorėdama jo tik dar labiau skaudinti, bet pastangos buvo bevertės, kurį laiką kaupdama skausmą viduje ji nebesugebėjo jo suvaldyti. Tikriausiai kentėjo kur kas labiau nei leido jam žinoti. Gordonas nė neįstengė įsivaizduoti, kaip ji galėjo ištverti visus tuos kartus, kai šalia nebuvo nė vieno, galinčio ją palaikyti, juk niekada to nepasakojo savo draugams ar artimiesiems, būtų nesakiusi net jam, jei pats nebūtų supratęs, kas atsitiko.



– Atleisk man, Gordonai, – po valandėlės sukuždėjo Arela. – Aš bandau būti stipri, bet man tiesiog neišeina.



– Viskas gerai, neprivalai versti savęs daryti to, ko negali, – glostė jos plaukus Gordonas. – Žinau, kaip tau sunku tuo patikėti, bet nuo šiol viskas bus kitaip, daug geriau.



Moteris nejaukiai sujudo jo glėbyje, bet nieko nesakė. Jie dar kurį laiką prasėdėjo tylėdami, glausdamiesi vienas prie kito. Arela bandė tikėti, kad tai, ką jis sakė, tiesa, bandė įsivaizduoti, kad viskas kaip anksčiau, kai galėjo tiesiog sėdėti ir negalvoti apie jokius slegiančius rūpesčius. Tačiau daugiau niekada nebus taip, kaip kadaise. Jiems nebuvo lemta būti kartu. Gordonas sakė tiesą, kad tarp jų visuomet bus Tasdaras, būtent tai ir atsitiko. Kai jau atrodė, kad galbūt tarp jų ir vėl gali kas nors užsimegzti, jis ir vėl viską sugadino, ir vėl vertė ją jaustis neištikima Gordonui, vyrui, kuris visuomet buvo jos prioritetas, su kuriuo svajojo susieti savo ateitį. Bet viskas pasisuko visai ne taip, ir ji jau nebežinojo, dėl to kaltinti save ar Tasdarą.



– Mano galios grįžo, – pakeldama galvą netikėtai prakalbo ji, ir jos veide jis įžvelgė nerimą. – Kažkas atsitiko Ravenai, tiesa? Gali man pasakyti, aš jaučiu, kad ji pavojuje.



Gordonas nesmagiai pasimuistęs paleido ją iš glėbio, bet vis dar sėdėjo pakankamai arti, kad ji galėtų aiškiai matyti jo veidą.



– Atleisk, nenorėjau tavęs jaudinti, maniau, kad pavyks greitai viską sutvarkyti.



– Bet kas atsitiko? Kur ji? – vis labiau nerimo moteris. – Gal ji sunkiai sužeista?



– Negaliu tiksliai pasakyti, bet prižadu, aš ją kaip nors rasiu, – švelniai pabučiuodamas jai į kaktą sukuždėjo jis. – Kai Ravena buvo pas Liną, ją pagrobė Rodžeris, bet nemanau, kad jis galėtų ją nužudyti. Blogiausia tai, kad neįmanoma jos susekti, turbūt dėl kokių nors priežasčių negali naudotis savo galiomis.



– Bet mes privalome jai padėti, privalome ją išgelbėti, – Arelos akyse eilinį kartą susikaupė ašaros. – Tasdaras atėmė iš manęs Rebeką, kaip aš toliau gyvensiu, jei kas nors nutiks ir Ravenai?



– Kol kas viskas kontroliuojama, Lina apsistojo netoliese ir taip pat bando ją susekti. Mums pavyks, gali tuo nė neabejoti.



Arela žinojo, kad jis taip kalbėjo tik todėl, kad nenorėjo jos jaudinti, bet priimdama žodžius tik linktelėjo. Kartu jie nuėjo į virtuvę pasigaminti pusryčių, o netrukus prie jų prisijungė ir Goda. Paėmusi jai paduotą puodelį, Arela kurį laiką skendėjo prisiminimuose. Atmintyje iškilo akimirka, kai vonios kambaryje žvelgė į save per veidrodį. Ir nors visos žaizdos jau seniai buvo išgydytos, galėjo jas matyti ir jausti kur kas aiškiau nei iki šiol... Ne, ji privalėjo liautis apie tai galvoti, kitaip niekada nepasijus geriau, o per ją kentės ir Gordonas. Jų ryšys buvo per daug stiprus, kad jis nepajustų jos skausmo.



– Ravena... – staiga išmesdama puodelį iš rankų su nuostaba ištarė moteris. – Aš ją jaučiu... ji šaukiasi mūsų pagalbos...



Gordonas apstulbęs pažvelgė į ją ir tuo metu taip pat pajuto signalą. Jis buvo labai silpnas, bet apčiuopiamas, jo pagalba galės lengvai nustatyti Ravenos buvimo vietą.



– Pasikviesiu Liną ir viską sutvarkysime, gerai? – kreipėsi jis į Arelą. – Jūs su Goda liksite čia.



– Bet aš negaliu paprasčiausiai laukti, – skubiai kildama nuo kėdės paprieštaravo toji.



Gordonas švelniai suėmė ją už pečių.



– Žinau, kaip dėl jos nerimauji, bet pasikliauk manimi. Viskas bus gerai, pargabensime Raveną gyvą ir sveiką.