Mėnulio balta pilnatis
Tarp senos obelėlės šakų.
Tik paspruks, neužtruks ilgai jis,
Nuriedės net virš eglių aukštų.
 
Nepagauti klajoklio dangaus
Žemės medžiams ir netgi kalnams.
Jam per naktį riedėti, keliaut,
Nepavargt, neliūdėt vienišam.
 
Obelėlę jis vėl aplankys,
Kai gegužį ji puošis žiedais,
Gal tada ir ilgiau pasiklys,
Nes abu bus pražydę baltai.
 
Mėnulio balta pilnatis
Su žvaigždėm dar ne kartą sugrįš,
Mažo sodo sena obelis
Sidabru mėnesienoj nušvis.