Dvyliktas skyrius. Pagrobimas



– Kur buvai? – vos tik įžengęs į salę išgirdo klausimą Tasdaras ir apsigręžęs įsmeigė žvilgsnį į artyn prieinantį tėvą.



– Bandžiau paimti Chrono laikrodį, bet man nepavyko, nes kelyje pasipainiojo Fantazija.



– Tikrai? Maniau, kad jau kalbėjome apie tai, – šyptelėjo Aladoras. – Aš tau sakiau, kad nieko neišeis, pats esu per silpnas Fantazijai ir jokiu būdu nebūčiau paėmęs laikrodžio, kodėl pamanei, kad pavyks tau?



– Tik pabandžiau, – trumpai atsakė jis, išsitiesdamas tamsiai raudoname krėsle, ir kurį laiką tylėdamas žiūrėjo į židinyje ramiai plazdančią ugnį. Patalpoje buvo tamsu, tik ant grindų tįso grėsmingi šešėliai. Akimirką atrodė, kad keičiasi jų formos ir šešėliai virsta neaiškiomis raudonakėmis būtybėmis.



– Ir ką ketini daryti dabar? – nutraukė tylą Aladoras, įdėmiai stebėdamas Tasdaro veidą. Būtybės palengva atsitraukė ir vėl tapo paprastais šešėliais.



– Tiek to, paliksiu tą laikrodį ramybėje, jie negalės tuo daiktu naudotis amžinai, kaip supratau, tai buvo išskirtinis atvejis. Nebenoriu turėti reikalų su Fantazija, dar niekada nebuvo pavykę jos įveikti.



– Ir ką tai reiškia? – susidomėjęs kilstelėjo vieną antakį demonas.



– Tai, kad vieną dieną rasiu būdą, kaip ja nusikratyti, o iki tol pasirūpinsiu visais, kurie kelia man didžiausią pavojų.



– Lina? Ji buvo kartu su Gordonu, o po to padėjo uždaryti tave požemiuose.



– Jau prašiau Melburno ją rasti, bet ji tik smulki žuvelė, su kuria susidorosiu vėliau. Dabar svarbiausia pačiupti Gordoną, bet privalau elgtis labai atsargiai ir laukti tinkamo momento, jis žino, kad galiu bet kada pulti.



– O kaip Lorena? Buvai uždaręs ją požemiuose, bet ji pabėgo kartu su Lina, taip?



– Neplanuoju jos žudyti. Lorena yra pranašė ir gali būti man labai naudinga pranašaudama ateitį.



– Kaip kadaise Aiškiaregystės deivė?



– Isda? Taip, bet su Lorena bus lengviau, nes ji nėra deivė, priversiu ją pasakyti viską, ką išpranašaus.



– Įkalinsi kaip Rebeką?



– Neverta, panorėjęs galiu bet kada ją šantažuoti, – nusijuokė Tasdaras, nubraukdamas nuo akių juodų plaukų sruogą. – O kalbant apie Rebeką, norėčiau ją pamatyti, būtų gerai, jei atvestum ją čia.



– Ir ką jai pasakysi? Vėl bandysi išgauti, kas yra trečiasis sergėtojas? – sunėrė rankas už nugaros Aladoras. – Ji niekada tau nesakys, turi imtis kitų priemonių, norėdamas ją palaužti.



– Žinau, bet šį kartą man jos reikia ne dėl to, privalau išsiaiškinti kai ką svarbesnio.



– Gerai, atvesiu ją pats, sargybos gali neužtekti.



Demonas apsigręžė ir apsigobęs savo juodu apsiaustu paliko patalpą. Koridoriuose tvyrojo tamsa ir neapsakoma tyla, kurioje netrukus pasigirdo skambūs lengvi jo žingsniai. Pasukęs už kelių posūkių, jis jau žengė pro grotas, kur jį pasitiko sargybiniai, saugojantys Rebekos kamerą. Prasivėrus durims ant grindų nusidriekė auksinis šviesos ruožas.



– Tasdaras nori tave pamatyti, – šaltu balsu ištarė Aladoras.



Rebeka išsigandusi ėmė muistytis, bet grandinės neleido jai nei atsitraukti, nei panaudoti savo galių.



– Kam? – nedrąsiai paklausė ji.



– Jo ir klausk, – pasisukęs į sargybinius, galvos kilstelėjimu jis parodė į kamerą. Jie iškart suprato, ką turi daryti, atrakino grotas ir skubiai nuėmė visas grandines, kurios žvangėdamos viena po kitos krito ant akmeninių grindų. Mergaitė nustebusi nesugebėjo ištarti nė žodžio, nesuprasdama, kas čia vyksta, bet žinojo, kad ištrūkti nepavyks, tai būtų per daug paprasta.



Tuo metu Aladoras ragindamas ją stumtelėjo. Rebeka iš baimės pakluso ir nesipriešindama išėjo iš kameros. Be grandinių jos kūnas atrodė lengvesnis, bet buvo sunku statyti kojas, nes jau ilgą laiką nevaikščiojo. Kur ne kur ji įžiūrėjo neaiškių formų daiktus, bet galiausiai jie pateko į erdvesnę patalpą, apšviestą blausios šviesos. Salė buvo beveik tuščia, jos viduryje stovėjo ilgas stalas su juodomis rožėmis, o pro aksomines, ant langų kabančias užuolaidas neprasiskverbė net menkiausias saulės spindulėlis. Bet Rebekos žvilgsnis nukrypo ne į tai. Prie židinio sėdintis Tasdaras laukė jos prieinančios, bet ji stovėjo lyg įbesta, nes nujautė, kad pateko čia dėl kažkokių baisių tikslų.



– Pagaliau pasirodei, – ramiai prakalbo demonas, pamatęs baimę jos akyse, ir lėtai pakilęs nuo apmušalu aptraukto krėslo priėjo arčiau.



– Kodėl mane čia pakvietei?



– Nebūk tokia nekantri, greitai viską sužinosi, – vyptelėjo, eidamas aplink mergaitę.



Toji suakmenėjo ir leidosi apžiūrima iš visų pusių. Jautėsi taip, lyg būtų koks grobis, kurį bet kurią akimirką sudraskys į gabalus. Tuo metu Tasdaras pasisuko į tėvą.



– Gali eiti, susitvarkysiu vienas.



– Lauksiu menėje, – linktelėjo Aladoras ir greitai pasišalino iš salės.



Rebeka nesuprato jo ketinimų, širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje ir, rodės, tuojau iššoks. Demonas sustojo priešais ją, atsiklaupė ir pažvelgė tiesiai į akis. Vengdama jo žvilgsnio, mergaitė stipriai užsimerkė.



– Ką nori sužinoti? – įsidrąsinusi paklausė.



Tasdaras suėmė ją už pečių, lyg ir bandė švelniai, bet Rebekai nuo jo prisilietimo iškart pašiurpo oda, juk su šiomis rankomis jis plakė ją botagu, praliejo ne tik jos, bet ir kitų nekaltų žmonių kraują.



– Pažiūrėsim, ką turi, – ramiai ištarė, kilstelėdamas jos galvą ir įdėmiai tyrinėdamas veidą. – Tavo galios kitokios nei mano, ar ne?



– Kodėl tik dabar tuo susidomėjai? Visada žinojai, kad esu kitokia nei Ravena, nes man nebuvo lemta paveldėti tavo galių.



– Teisybė, bet nejaugi neturi visiškai nieko, kas būtų bent šiek tiek panašu į mane?



– Nežinau, dar nesu tobulai įvaldžiusi savo gebėjimų, be to, visų Ypatingųjų galios panašios, nesuprantu, ką nori tuo pasakyti.



Tasdaras atsitiesė ir pagaliau atsitraukęs ėmė marširuoti po salę. Rebeka sutrikusi žiūrėjo į jį, vis dar bandydama suprasti, kodėl jis norėjo pamatyti ją tokiu neįprastu metu, juk dažniausiai pats ateidavo į jos kamerą vakarais, o ne atsivesdavo ją į salę. Mergaitė nujautė, kad su šia vieta kažkas negerai. Tas Užmaršties pasaulis, kurį valdė Aladoras, atrodė tarytum koks gyvas padaras, už kiekvieno kampo ji girdėjo alsavimą, regėjo neaiškius šešėlius, o per ploną drabužį skverbėsi toks šaltis, jog vos įstengė jį tverti. O gal tai tebuvo jos vaizduotė? Gal tiek laiko praleidusi įkalinta tarp keturių sienų po truputį prarado sveiką protą?



Tasdaras pagaliau sustojo ir primerkęs akis dar kartą nužvelgė Rebeką, kumščiai susigniaužė iš pykčio.



– Po velnių, ji man nemelavo! – staiga suriko jis ir iš visų jėgų užsimojo į stalą. – Arela man nemelavo! Kaip galėjau anksčiau to nesuprasti?!



Mergaitė persigandusi atsitraukė ir tik dar labiau susigūžė. Garsus aiktelėjimas išsiveržė iš jos lūpų, kai stiprios rankos prirėmė ją prie sienos. Akimirką aptemo sąmonė, bet pakėlusi galvą ji išvydo raudonas demono akis, įsmeigtas tiesiai į ją.



– Visą tą laiką tik žaidei su manimi, ar ne? – pro dantis iškošė jis. – Manei, kad niekada nesužinosiu?



Tasdaras spaudė ją taip stipriai, jog buvo sunku įkvėpti, atrodė, tuoj sutraiškys visus kaulus, bet tada jo rankos atsileido ir Rebeka sukniubo ant grindų, visiškai nesuvokdama, ką jis turėjo omenyje. Jau pabandė stotis, bet spyris į pilvą nusviedė ją per kelis metrus nuo stalo.



– Tu žinojai, kad tavo tėvas ne aš, tiesa? – spjaute išspjovė jis, lėtai ir tuo pačiu grėsmingai eidamas artyn, kumščiai vis dar buvo tvirtai sugniaužti. – Žinojai ir melavai man į akis!



– Apie ką čia kalbi? – sunkiai išspaudė ji ir pakėlusi galvą pro susivėlusius plaukus pažvelgė į jį, laikydama ranką ten, kur jis spyrė.



– Nemeluok, puikiai supranti, apie ką kalbu. Arela mane apgavo, o tai reiškia, kad savyje tu net neturi demono kraujo, štai kodėl tavo galios kitokios, – pagaliau priėjęs arčiau, Tasdaras griebė ją už drabužių ir grubiai pastatė ant kojų. – Žinoma, tai ne tavo kaltė, bet tu juk žinai, kas yra tikrasis tavo tėvas, ar ne?



Jis pervėrė Rebeką tokiu žvilgsniu, kad ji persigandusi stipriai užmerkė akis ir purtydama galvą ėmė trauktis tolyn.



– Ne, tu klysti, niekada nebandžiau tavęs apgauti.



– Pasakyk man jo vardą, tada tave paleisiu.



Mergaitė apstulbusi sustingo, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, bet nuostabą netrukus pakeitė nusivylimas. Ji nežinojo, kas jos tikrasis tėvas, net nebuvo tikra, ar tai išvis tiesa, o jei ir žinotų, greičiausiai niekada to neišduotų. Ji per daug gerai pažinojo Tasdarą, jis ne be reikalo reikalavo to vardo, blogiausiu atveju, planavo tuo žmogumi atsikratyti.



– Aš jau sakiau, kad nieko nežinau, – stengėsi kuo ramiau kalbėti mergaitė. – Koks skirtumas, mano tėvas tu ar kažkas kitas? Aš vis tiek tau niekada nerūpėjau, jeigu mylėtum mane, niekada nebūtum čia uždaręs.



– Tai labai daug ką keičia, Rebeka, tu nė neįsivaizduoji ką, – pro dantis iškošė demonas, bet netrukus jo veidą perkreipė šypsena. – Galiu palaukti, galbūt tu persigalvosi ir norėdama iš čia ištrūkti pasakysi tiesą. Sargyba, išveskite ją!



Jis suriko taip garsiai, kad už durų stovintys sargybiniai pakluso iškart. Rebeka visiškai nesipriešino ir leidosi išvedama, nors šiuo metu buvo be grandinių ir galėjo naudotis savo galiomis. Tačiau dabar ji buvo per silpna, jokiu būdu nesugebėtų iš čia pasprukti.



Tuo metu Tasdaras ir vėl įsitaisė savo krėsle ir susimąstęs nukreipė akis į židinio liepsną. Visu šimtu procentų buvo tikras, kad Rebeka ne jo – galėjo suprasti iš visiškai kitokios jos magiškos energijos, į ką anksčiau niekada neatkreipė dėmesio, nes net nepagalvojo apie tokią galimybę. Bet tai reiškė, kad be reikalo taip žiauriai pasielgė su Arela, be reikalo ją taip nubaudė. Tik ar buvo verta dėl to gailėtis? Ji juk nusipelnė to, ką gavo, nes taip ilgai jį apgaudinėjo. Galbūt tai buvo pati geriausia bausmė, kurios ji nusipelnė.