Be garso ežero stiklu slysta luotas,
Jame – žaliaplaukė laumė žvejo veidą glosto.
Paviliojo ji jauną žveją nuostabia daina –
Pamiršo žvejas – jo laukia dukrelė ir žmona.
Pamiršo jis duonos kvapą, linų žydėjimą,
Užbūrė laumė daina, meilę amžiną žadėdama.
Žaliaplaukės daina, užburtas balzamas, sielą ramina ...
Regi žvejas – tolumoj: rūmų bokštai nuostabūs,
O senoje girioje dėmėti danieliai ganosi.
Rūmų menės didžių didžiausios,
Ant grindų kilimai, aukso siūlais austi.
Nematomas orkestras vos girdimą melodiją groja,
Muzikos garsai vis toliau nuo namų vilioja...
Liečia žvejas ežero stiklą –
Ir staiga jame žmoną ir dukrą išvysta.
Gildanti ašara jaunuolio skruostu nurieda,
Meta jis laumę iš luoto ir irklus griebia.
Piktai šiaušia bangą, maurų prižėlęs, ežeras –
Tai laumės žaliaplaukės piktai šaukia,
Kad joms reikalingas žvejas...
<>
Po ežero nurimusiu stiklu –
Tylos karalystė.