Demono vaikas IV-24
Rytas išaušo tvankus ir karštas. Ravena ir Agnesė dar kietai miegojo, bet Lina jau nesumerkdama akių vaikščiojo po blausios saulės apšviestą tylų kambarį, vis ėjo prie lango ir žiūrėjo į purpuriniais atspalviais nusidažiusį dangų. Naktis buvo nerami, ne kartą pabudo užklupus keistai nuojautai, o po to Ravena sapnavo savo tėvą ir sakė jaučianti jį kambaryje. Tas keistas sutapimas tikrai turėjo kažką reikšti. Ypatingųjų nuojauta buvo ypač stipri, tad galėjo ja pasikliauti beveik kiekvieną kartą. O jeigu Tasdarui vis dėlto pavyko kaip nors ištrūkti? Gal vertėtų pasisaugoti ir nekelti kojos iš namų? Arba pasiteirauti Gordono, kad nereikėtų nerimauti be reikalo?
Staiga Lina ant komodos pamatė savo užmirštą, nežinia kada paskutinį kartą liestą dienoraštį ir lėtai pervertė prirašytus puslapius. Akimirką ji stovėjo sustingusi, įbedusi tamsias akis į dailiai išraitytas raides ir širdies gilumoje tikėjo esanti kitokia. Tokia, kokią pamiršo. Metai neatpažįstamai ją pakeitė, ir tik skaitydama tą dienoraštį galėjo atrasti dalelę savęs, dalelę to, kas buvo tada, kai šalia turėjo mylimą vyrą. Vyrą, kuris buvo jai nuoširdus. Tačiau dabar viskas pasikeitė. To vyro jau seniai nebeliko, todėl nebeliko ir jos, tik krauju pasruvusi širdis. Ir nors praėjo jau tiek laiko, atrodė, kad skausmas niekada nesibaigs.
Įsispyrusi į šlepetes, Lina užsimetė chalatą ir išėjo į balkoną. Gaivus, šiek tiek vėsus rytmečio vėjas padvelkė jai tiesiai į veidą ir padėjo aprimti ir nebegalvoti apie naktį užklupusią nuojautą. Degdama cigaretę, ji svarstė apie tai, kaip reikės išgyventi šią dieną, akys klaidžiojo gatvėmis. Iš aukštai ji galėjo matyti skubančius žmones, bet buvo dar labai anksti ir jų praeidavo vos keletas, todėl miestas atrodė apsnūdęs ir slogus.
Sunkiai atsidususi, Lina skubiai pabaigė rūkyti ir grįžusi į kambarį nusprendė, kad jau metas ruoštis į darbą, o Ravena ir Agnesė turės greitai eiti į mokyklą ir namai liks visiškai tušti. Palindusi po dušu ir persirengusi ji nuskubėjo pasidaryti kavos. Švelnus jos aromatas netrukus pasklido po virtuvę. Tuo metu pasigirdo neaiškus bruzdesys koridoriuje. Pakreipusi galvą moteris išvydo nedidelę Ravenos figūrėlę.
– Labas rytas, – slogiu balsu ištarė ji. – Daugiau jokių košmarų?
– Ne, nieko, – papurtė galvą mergaitė. – Turbūt tai nieko nereiškia, be reikalo tave taip sujaudinau.
– Nueik pažadinti Agnesės, gerai? Dar pavėluos...
Nieko nesakiusi Ravena ir vėl pranyko už durų, o Lina liko sėdėti, viena alkūne atsirėmusi į stalą, mąstydama apie tai, ką ji pasakė. Reikėjo paskubėti ir pasigaminti sau pusryčius, bet visiškai neturėjo apetito, tad išgėrusi kavą jau ruošėsi eiti, bet staiga puodelis išslydo iš rankų ir pasiekęs grindis dužo.
– Pagaliau tave radau, – pasigirdo pažįstamas balsas.
Lina iš lėto apsigręžė ir įsmeigė akis į priešais ją stovintį Melburną, bet nesugebėjo ištarti nė žodžio. Kaipgi jis sužinojo, kur ji gyvena? Ir kaip pateko į vidų, jei negalėjo teleportuotis ten, kur niekada nesilankė?
– Kodėl atrodo taip, lyg bandytum nuo manęs pabėgti? – vos sulaikydamas pyktį prakalbo jis. – Nejaugi pamiršai, ką man pažadėjai?
– Nepamiršau, Agnesė jau žino, kad esi jos tėvas.
– Tuomet kodėl pabėgai? Kodėl slepi savo energiją?
– Pabėgau ne nuo tavęs, o nuo Rodžerio, – stengėsi nerodyti savo baimės Lina, neatitraukdama nuo jo žvilgsnio. – Kaip tau pavyko mane rasti?
– Nežinojai, kad yra dalis energijos, kurios užgniaužti neįmanoma? Ji labai menka, turėjau problemų ją apčiuopdamas, bet man pagaliau pavyko. Ne kiekvienas Ypatingasis gali tai padaryti.
– Ir kas dabar? Kad jau radai mane, ką planuoji daryti?
– Tai, ką jau seniai turėjau. Paslėpsiu Agnesę nuo įvykių sūkurio, nenoriu, kad ji nukentėtų.
– Ką turi omenyje? – primerkė akis moteris.
– Nejaugi dar nežinai? Vakar Tasdaras ištrūko iš požemių, o tu esi viena iš tų, kurie padėjo jį įkalinti, žinai, ką jis už tai padarys? – vyras minutėlę tylėjo, atidžiai tyrinėdamas jos veidą. – Agnesei bus kur kas saugiau kitur, nenoriu, kad ji painiotųsi Tasdaro kelyje.
Jis kalbėjo šaltai, bet tuo pačiu ir beveik nuoširdžiai. Lina norėjo tikėti, kad jam rūpi Agnesė, bet tol, kol jis tarnavo Tasdarui, nesiruošė jos atiduoti. Tasdaras... žinoma, pati blogiausia žinia buvo tai, kad jis ištrūko, moteris galėjo tik įsivaizduoti, kaip jis planavo visiems jiems atkeršyti, o galbūt jau pradėjo ir netrukus ji patirs tai savo kailiu.
– Esu dėkinga tau, kad padėjai ištrūkti iš požemių, – pagaliau prakalbo ji. – Bet tai nereiškia, kad pamiršau viską, ką padarei prieš tai.
– Ir neprašau tavęs atleidimo. Nenoriu, kad prisigalvotum nebūtų dalykų, padėjau, nes su tavimi buvo Agnesė, daugiau niekas kitas nebūtų jos apsaugojęs, – susikišęs rankas į kišenes, Melburnas neramiai perėjo virtuvę. – Turime paskubėti, jei neatiduosi man Agnesės, paimsiu ją iš tavęs jėga.
Lina stipriai gniaužė kumščius, nudelbusi žvilgsnį į sudužusį puodelį.
– Jeigu taip norėjai apsaugoti Agnesę, kodėl nesuradai manęs anksčiau? Kodėl būtent dabar, kai pavojus gali užklupti bet kurią minutę?
– Nejaugi nesupranti? Kai Tamsos Karalystė liko be valdovo, tas kvailys Rodžeris pasinaudojo proga ir įkišo mane į požemius, todėl ištrūkau tik tada, kai sugrįžo Tasdaras. Jis prašė manęs tave surasti, kad vėliau galėtų pribaigti, būtent dėl to ir noriu išgabenti iš čia Agnesę.
– Bet kodėl jis nesivargino manęs ieškoti pats? Kodėl paprašė tavęs?
– Nežinau, turi kitų planų, – gūžtelėjo pečiais jis.
– Tuomet pameluok jam, kad manęs neradai, taip turėsime bent šiek tiek daugiau laiko.
– Jau ir taip esu nepaklusęs Tasdarui, manai, kad dėl tavęs rizikuosiu savo gyvybe?
– Vadinasi, leisi jam mane nužudyti?
– O kodėl turėčiau galvoti apie tai, kas nutiks tau? Anksčiau ar vėliau Tasdaras pats tave rastų, ilgai nuo jo nepasislėptum, nebent rastum būdą, kaip galutinai užblokuoti savo energiją.
– Yra kažkoks būdas. Neptūnas kartą buvo užbūręs Raveną, galėtume su juo susisiekti ir...
– Manai, kad yra tam laiko? Kur kas paprasčiau būtų atiduoti man Agnesę. O gal vertėtų paklausti, ko ji pati nori?
Bet į klausimą Lina neatsakė. Nė pati nežinojo, ko Agnesė šiuo metu norėjo, ir galimas atsakymas ją išties gąsdino. Jų santykiai jau nebebuvo tokie, kaip anksčiau, galbūt jis teisus ir gyventi čia jai buvo kančia, tad kur kas geriau būtų išgabenti ją į saugesnę vietą.
– Ne, nė už ką neleisiu tau pasiimti Agnesės, – staiga priekyje jų pasigirdo skardus Ravenos balsas. Moteris pakėlė galvą ir išvydo ją drąsiai stovinčią koridoriuje, pasiruošusią bet kurią akimirką pulti. – Mums nereikia tavęs, kad ją apsaugotume.
– Oho, tavęs čia net neturėtų būti, – šyptelėjo Melburnas. – Jeigu kaip nors tave nuskriausiu, Tasdaras mane nudės, tad būtų geriau, jei iškart atsitrauktum.
– Aš niekur neisiu, nesu ta pati silpna mergaitė, su kuria buvai susidūręs anksčiau. Po to karto daug kas pasikeitė.
Nė pati nesuvokdama, ką daro, Ravena pašoko iš vietos ir nusitaikė į priešininką juodą psi energiją. Nesitikėdamas tokios greitos kovos, jis vikriai atšoko į šalį. Psi energija praskriejo per plauką nekliudžiusi, pataikė į sieną ir išsisklaidė žiežirbų spiečiumi, o mergaitė nelaukdama smogė vėl. Gindamasis Melburnas apsigaubė skydu, į kurį atsimušusi energija beveik iškart išblėso. Bet Ravena nepasidavė, išsitraukė iš dėklo durklą ir iš visų jėgų smeigė į skydą. Į visas puses pažiro magiška šviesa, bet stengdamasi ją ignoruoti mergaitė pjovė skydą tarsi storą odos gabalą, taip norėdama priartėti prie Melburno.
Lina kiek nustebusi žiūrėjo į juos. Sunku buvo patikėti, kad Ravena tapo tokia stipri. Dar niekada nematė jos kaunantis, bet kad ir kaip puikiai ji tvarkėsi, žūtbūt reikėjo padėti, galbūt kartu joms pavyks įveikti Melburną, tad nė kiek neabejodama užsimojo į skydą psi ir jis pagaliau pasidavė. Įtūžęs Melburnas atsisuko į Liną ir kol jo iš kitos pusės dar neužpuolė Ravena, paleido jos pusėn ugnies kamuolį. Aiktelėjusi iš nuostabos moteris sukniubo prie stalo.
Virtuvė buvo gana maža, visiškai netinkama vieta kautis, todėl priešininkams smūgiuojant vienas kitą iš lentynų krito ir dužo daiktai. Ravena lenkėsi spirti Melburnui į blauzdą, norėdama išversti jį iš pusiausvyros, bet jis sugriebė ją už kaklo ir sviedė ant grindų. Mergaitei apsvaigo galva ir akimirką ji gulėjo nejudėdama.
– Taip, po to laiko daug kas pasikeitė, – šyptelėjo vyras. – Nes aš irgi sustiprėjau.
Melburnas jau buvo beeinantis artyn, bet šoną pervėręs aštrus skausmas privertė sustoti. Negalėdamas patikėti savo akimis, jis pažvelgė į Liną, vis dar laikančią peilį jo kūne. Kraujas sunkėsi pro tamsius jo drabužius ir lašėjo ant grindų. Bet tada jų žvilgsniai nukrypo į koridorių, kuriame stovėjo Agnesė, įsmeigusi į juos savo žalias išsigandusias akis. Pasinaudojęs proga, Melburnas alkūne trenkė Linai per smakrą ir pagaliau ištrūkęs susiėmė už kraujuojančios žaizdos. Jis tankiai alsavo, bet akyse žibėjo panieka ir vis dar neišblėsusi energija. Tuo metu Ravena iš lėto pakilo nuo grindų ir nužvelgė nuniokotą virtuvę, kol galiausiai jos žvilgsnis įsmigo į priešininką.
– Manai, kad ketinu su tavimi žaisti? – pro dantis iškošė jis, griebė šalia gulinčiai Linai už plaukų, grubiai pakėlė ją nuo grindų ir smogė tiesiai į pilvą.
– Paleisk ją! – persigandusi Ravena šoko jos ginti, niekaip negalėdama suprasti, kaip būdamas sužeistas Melburnas galėjo išlikti toks stiprus, tarsi žaizdos jam nieko nereikštų. Kiek tik leido jėgos, ji sukaupė psi energiją, bet paleisti jos taip ir nespėjo, priešininkas staigiai teleportavosi jai už nugaros. Žaibiškai sureagavusi ji apsigręžė, bet apsiginti nespėjo ir gavusi smūgį į veidą vėl atsidūrė ant grindų.
Dabar ir Lina, ir Ravena gulėjo nejudėdamos, tad Melburnas galėjo bent minutei atsikvėpti. Pakėlęs galvą jis pažvelgė į Agnesę, priešais save ištiesusią nuo psi energijos švytinčias rankas.
– Jau moki naudotis savo galiomis?
Mergaitė šiek tiek neryžtingai žengė į priekį. Visa jos povyza išdavė, jog pulti jo neišdrįs, ir Melburnas tai aiškiai suprato.
– Prašau, daugiau neskriausk jų, – drebančiu balsu maldavo Agnesė.
– Eik su manimi, tada paliksiu jas ramybėje, – iš lėto slinkdamas artyn išsišiepė jis, supratęs, kad įvykiai pasisuko jo naudai.
– Kur turėčiau su tavimi eiti? – mergaitė tik dar labiau įsitempė. – Aš tavęs nepažįstu, mano namai čia.
– Suprask, su manimi tau bus kur kas saugiau nei čia. Privalai patikėti, aš esu tavo tėvas, niekada tavęs neįskaudinčiau.
– Jau įskaudinai, – iš pasibjaurėjimo susiraukė ji, galvos kilstelėjimu rodydama į Liną ir Raveną.
– Jos pačios kaltos, kad priešinosi.
– Aš niekur su tavimi neisiu, tu manęs nepriversi.
– O kas man neleis tavęs pasiimti? Tik pažiūrėk, kokios apgailėtinos šitos galios, galėčiau išmokyti tave daugybės dalykų, kurių nė sapnuose nesi regėjusi.
Agnesė tik papurtė galvą, aiškiai matydama link Melburno artėjančią Liną, tačiau stengėsi neišsiduoti. Sukaupusi paskutines jėgas, moteris spyrė jam į kojos linkį, ir jis prarado pusiausvyrą. Tuo pasinaudojusi Agnesė suvarė psi jam tiesiai į krūtinę, bet smūgis buvo per silpnas, Melburnas vikriai pasisuko į Liną, nespėjus nė sureaguoti sugriebė jai už galvos ir nesigailėdamas trenkė į sieną. Moteris susmuko ant grindų be gyvybės ženklų, o Agnesė pasibaisėjusi stebėjo, kaip pro susivėlusius jos plaukus sunkiasi kraujas, vos įstengdama patikėti, kad tai padarė jos tėvas.
– Ar dabar jau eisi su manimi? – piktai paklausė jis.
Mergaitė stovėjo nunarinusi galvą, jos pečiai vos vos trūkčiojo. Argi buvo kitas pasirinkimas? Jeigu neis, bus tik dar blogiau, o apsiginti ji nemokėjo, ką tik pati tai parodė. Jos žvilgsnis akimirką nukrypo į Raveną. Tikėjosi, kad galbūt ji dar atsikels ir padės, tačiau į Liną pažvelgti daugiau nebedrįso, nes nežinojo, ji gyva ar jau mirusi.
– Atleisk, bet tu dar padėkosi už tai, – beveik su užuojauta sukuždėjo Melburnas ir suėmęs ją už pečių nusuko nuo vaizdo. – Eime.