Gyvenimo gūsiai


Nutrūksta styga skambėjus,
aidu nuplaukia tolumomis,
dingsta mintis žodžius liejus –
gal žaidžia vėjo gūsių bangomis?
Tad net nebandai jų rinkti –
vėjo sūpuotos tapo svetimomis,
o tavasis pasaulis sparčiai ima nykti,
bet ir palinkęs medis remiasi šakomis...
Gyvenimo gūsiai stipresni nei vėjo
skverbiasi į vidinio pasaulio gelmes ir
sujaukę ramybę, protą – ką tik galėjo,
nedingsta, bet lieka tavyje, šalia tavęs.
Naikina mintį, lig kirvarpos paliečia sielą,
kūnas silpta – kito pasirinkimo jau neturi,
gal ir žinai išeities kelią vienintelį vieną –
ten, kur negirdėt siaučiančių vėjų keturių?

2023 kovas


 
Rena