Jau parskrido gervės, džiaugsmingai klegėdamos,
 Sutikusios draugus, įveikusios kalnus, visus priešus,
Jos kaip  kariai, pralaimi ir laimi,  savo kovas kovoja,
Išlieka pačios stipriausios, kurios jokių pavojų neboja.
 
Jau pavasaris, kada gi karys sugrįš į savo namus,
Ar besuras ten jį laukiančių, gal jau visi apraudoti,
Ir vėl reikės pradėti viską nuo pradžių, užgydyti karo
Padarytas žaizdas taip, kad viskas vėl gražiai atrodytų.
 
Gyvenimas nuo karo iki taikos, nuo gimimo iki mirties
Toks pat pavojingas  ir sunkus, žmogaus – gervės kelias,
Ir rodos kiekvieno norisi paklausti, ar čia gimti ruošiesi,
Ar pasiruošęs priimti ne tik gyvenimo, bet  ir mirties dalią.
 
Čia tikrai ištrėmimų vieta, čia išbandymų poligonas,
Čia laimės valandėlė trumpa, daug kančios, abejonės,
Gyvenimas  pakiš suverpti nesibaigiantį kivirčų kuodelį,
Vėl surūkyti taikos pypkę ir išgerti laimės, meilės lašelį.
 
Gerai, kad nežinome, nei dienos, nei valandos, kada
Viskas prasideda, kada viskas baigiasi, nežinome, kas
Mes, kodėl mes, iš kur mes, kodėl mes ne skruzdėlės,
Ne lauko akmuo, ne medis, ne upelis ar miško takelis.