Beržai beržai, kodėl taip greit užaugot,
Kad net šakų jau man nebepasiekti?
O juk menu, kai net viršūnę liauną
Lengvai galėjau eidamas paliesti.
 
Kaip šauniai jūs su metais išgražėjot!
Balti kamienai šviečia iš toli.
Ateis pavasaris, žaliai aprengs jus vėjas,
Svyruosite išdidūs pakely.
 
Svyruosite, tiktai manęs ar lauksite?
Aš pareinu, gimtinėn pareinu
Ir visados, kelio pilkoj palaukėje,
Klausaus šlamėjimo baltų beržų.
 
Į tėviškę man kelias lengvas, mielas,
O jūs — tikrasis grožis, puošmena.
Kai laikas baigsis, baigsis visos dienos,
Ištirpt norėčiau beržo ošime.
 
Pavasario beržuos — jaunystės balsas,
Rami rugpjūčio saulėta branda.
Vėliau užkris rugsėjo, spalio auksas,
Tik visą jį paslėps atslinkusi žiema.
 
Pabūsiu, išsakysiu tyliai godą:
Linkėkit man sugrįžti laukdami.
Žiūrėsiu iš toli, ar jau berželiai moja,
Sustoję tarsi broliai pakely.