Sava po kiemą stirna vaikšto –
Net šuva neloja.
Sugrįžusi žiema šalčiu, alkiu apdaužo šonus.
Bekapstant sniegą gal pavargo kojos,
Bet per dienas teks eiti lyg per ledą ploną.
Treški? Trešku.
Virš namo gyvas dūmas,
Suklusus siela – gal kas pasibeldė?
Išslydo tirpstantis graudus graudus liūdnumas.
Aplanko tie,
Nuo ko šuva nesergsti.
Langai akli ir užrūdyję vyriai.
Ne alkis, šaltis daužo kūno kiautą.
Juk vieniši – anei gyvi, nei mirę.
Jų padėjimas – laukt, bet nesulaukti...