Demono vaikas IV-19

– Kaip manai, ar nebus šalta?



Agnesė paliko savo batus ant kranto ir įbrido į vandenį, o Ravena įdėmiai stebėjo, kaip ji ėjo vis giliau.



– Tik nenueik labai toli, – priminė ji. – Dar nuskęsi ar įkrisi į kokį akivarą.



– Toliau jau nė žingsnio nežengsiu, matai, kaip gilu? Gali įbristi, jeigu nori, vanduo nėra toks šaltas, įmanoma priprasti.



Ravena taip pat nusiavė batus ir po kelių akimirkų jau stovėjo prie draugės. Vanduo siekė šlaunis, mat ji buvo daug žemesnė, ir nors eidama jį sudrumstė, apačioje įžiūrėjusi keletą plaukiojančių mažyčių buožgalvių nejučia nusijuokė. Dar tada, kai jos su Agnese nepažinojo tikrojo pasaulio ir tiesiog mėgavosi vaikyste, dažnai bandydavo juos gaudyti, o kartais jų prisiveisdavo tiek daug, kad būdavo baisu kelti koją į vandenį.



– Žinai, ką man visa tai primena? – staiga paklausė ji, laikydama savo melsvos suknelės kraštus.



– Ką? – pakėlusi galvą pažvelgė į ją Agnesė.



– Dienas, kai maudydavausi Sidabrinio Sfinkso upėje kartu su Neptūnu. Jis labai geras plaukikas, niekada nesugebėdavau jo aplenkti, kad ir kiek kartų stengdavausi.



– Vadinasi, ne be reikalo jo vardas Neptūnas! – lyg ir pasišaipė iš jos nesėkmės Agnesė.



Tačiau Ravenai buvo nė motais, ji vis dar galvojo apie draugą ir tas dienas, kai jautėsi išties laiminga. Neptūnas buvo pirmas, labai ypatingas jos draugas, mergaitė džiaugėsi, kad jis grįžo ir nuo šiol jie galės daugiau laiko praleisti kartu, prisiminti senas dienas. Ji vis dar nepamiršo to karto, kai vėlai vakare jie stebėjo švytinčią Sidabrinio Sfinkso upę. Tada Neptūnas pažadėjo, kad po metų atsives ją vėl, bet mergaitė tuo labai abejojo. Dabar jie abu gyveno skirtinguose miestuose, o Krištolo rūmų nebebuvo, todėl ir nebuvo priežasties lankytis Žvejų kaimelyje. Ji šiek tiek nusivylė, kad nebematys, kada upė vėl nušvis, bet tuo pačiu nujautė, jog tas reiškinys nebūtų toks ypatingas, jei matytų jį dažniau, galbūt taip bus tik geriau.



– Apie ką galvoji? – pamačiusi susimąsčiusį Ravenos veidą, Agnesė aptaškė ją vandeniu.



– Ai, šalta! – suriko toji ir greitai išsiropštusi į krantą atsigulė ant žolės.



Agnesė įsitaisė šalia jos. Mergaitės kurį laiką tylėdamos stebėjo dangumi plaukiančius debesis. Ravena keliavo kartu su jais į nežinomas platybes. Bandė įsivaizduoti, kad viskas, ką patyrė – tik gilus sapnas, o iš tikrųjų ji gyvena paprastą gyvenimą. Tačiau apniko blogos mintys ir prisiminimai, kurie patys nenorom skverbėsi į galvą. Ravena užsimerkė, pasinerdama į tamsą. Dabar ji saugiai gulėjo žolėje ir šią akimirką niekas negrėsė. Bet mergaitė žinojo, kad smigo į tamsą, nuo kurios niekada nepavyks pasprukti. Smigo vis giliau ir giliau...



Išsigandusi praplėšė akis. Agnesė tebesėdėjo šalia ir žiūrėjo į ją.



– Kas nors ne taip?



– Ne, nieko, tiesiog... mane kankina negera nuojauta. Atrodo, visai greitai kažkas atsitiks, bet nesu tikra kas.



– Ar tai susiję su tavo tėvu? Pati sakei, kad jam niekada nepavyks ištrūkti, nejaugi abejoji?



– Nežinau, mes juk nesame visu šimtu procentų saugūs. Galbūt man nereikėjo palikti mamos vienos, jos galios labai komplikuotos.



– Nesijaudink, jai nieko nenutiks, – padrąsinamai nusišypsojo Agnesė. – O kas turėtų? Rytoj jau grįši pas ją ir pamatysi, kad viskas gerai.



– O tu gal norėtum su ja susipažinti? – pakreipė galvą į draugę Ravena. – Galėčiau teleportuoti tave į Azryatą, vis dėlto ten mūsų abiejų gimtinė.



– Žinoma, būtų visai smagu, bet prieš tai turiu atsiklausti Linos, nežinau, ar ji norės kur nors mane išleisti, – atsigulusi ant žolės, ji pasikišo po galva rankas. – Nesuprask manęs neteisingai, tai, kad suvokiu padėtį, dar nereiškia, kad atleidau Linai už viską, ką ji padarė. Aš ne tokia, kaip tu, negaliu šitaip.



Ravena tik trumpai šyptelėjo, ir vėl nukreipdama akis į dangų. Džiaugėsi, kad Agnesė bent jau sutiko išeiti su ja prasiblaškyti, o ne visą dieną sėdėti kambaryje, galbūt einant laikui sugebės ir atleisti.



– Tai sakei, jeigu ne mano mama, dabar tavo tėvas nebūtų įkalintas? – netikėtai paklausė Agnesė, bet beveik taip, tarsi klausimą užduotų sau.



– Tavo mama labai stipri ir drąsi moteris, – nė nekrustelėdama kalbėjo mergaitė. – Niekada jos nemačiau, bet galiu spręsti pagal tai, ką dėl mūsų padarė. Ji sukūrė Elzaro amuletą ir buvo nukeliavusi į ateitį, todėl ir žinojo, ko reikia imtis toliau. Tik gaila, kad amuletas vienkartinis ir daugiau niekada nebegalėsime jo panaudoti.



– Kaip manai, kaip jai pavyko tą amuletą sukurti? Kad jis būtų veiksmingas?



– Nežinau, bet svarbiausia, kad jis suveikė, ar ne?



Agnesė nieko neatsakiusi pakilo. Daugybė klausimų sukosi jos galvoje, bet nė vieno neištarė garsiai.



– Geriau eikime, Lina ims dėl mūsų nerimauti, be to, saulė jau greitai nusileis.



Liūdnai nusišypsojusi ji patraukė per pievą tolyn. Ravena taip pat pakilo, bet dar kurį laiką stovėjo ir klausėsi, kaip nerimstantis vėjas šiurena medžių lapus. Vidinis balsas kuždėjo, jog ramybė ilgai neužsiliks, juk laukė dar daugybė neįvykdytų planų, ir net jei Tasdaras jai daugiau nebetrukdys, buvo tikra, kad trukdys kas nors kitas.



Nuo namų jos nebuvo labai nutolusios, tad ilgai neužtruko, kol grįžo. Vis dar nenorėdama bendrauti su Lina, Agnesė iškart nuskubėjo į savo kambarį, pareiškusi, kad turi paruošti namų darbus. Moteris šiek tiek nusivylusi giliai atsiduso. Širdį draskė mintis, kad jos daugiau nebebendraus taip, kaip anksčiau.



– O tau ar nereikia ruošti namų darbų? – staiga paklausė ji.



– Ne, visuomet paruošiu grįžusi iš mokyklos, kad visą popietę galėčiau būti laisva, – šyptelėjo mergaitė.



– Gerai, nes norėčiau su tavimi apie kai ką pasikalbėti, – Linos žvilgsnis buvo toks liūdnas, jog toji išties sunerimo. – Iš tikrųjų galėjau seniai tai pasakyti.



– Ar tai susiję su Agnese?



– Nė trupučio. Tai susiję su tuo, kad jūs su Arela ieškote Averinos, – nežinodama, kaip viską paaiškinti, ji kelis kartus perėjo virtuvę. – Tu dar neišsiaiškinai, kas yra Averina, tiesa?



– Ne, o kodėl klausi? – Ravenos širdis nejučia sutuksėjo iš jaudulio, bandant suprasti užuominą. – Nori pasakyti, kad žinai, kas ji tokia?



– Taip, bet viskas kur kas sudėtingiau nei manai. Prisėsk, žinia galbūt tave sujaudins.



Mergaitė nieko nesakiusi pakluso. Ją jau dabar jaudino faktas, kad Averina galbūt visai čia pat, kad joms su mama daugiau nebereikės jos ieškoti, o Azaros žiedas netrukus bus toks pat galingas, kaip kadaise.



– Tiesą pasakius, Averiną tu jau pažįsti, – negaišdama pradėjo kalbėti Lina. – Susipažinai su ja po to, kai sužinojai apie savo prigimtį ir leidaisi į kelionę, norėdama surasti savo mamą.



Ravena mąstydama suraukė kaktą, nors apgalvoti nelabai buvo ką, kelionės metu ji nesutiko daug žmonių. Averina tikrai negalėjo būti ta moteris, kuri padėjo Rodžeriui įgyvendinti visus jo planus, o Azalija greičiausiai net neturėjo galių, kaip ir jos mama Leida.



– Felicija, tai ji yra Averina, – galiausiai ištarė Lina, supratusi, kad pati Ravena to nepadarys. – Deivės Fantazijos palikuonės reinkarnacija.



Mergaitė tik sėdėjo apstulbusi, nežinodama, ką daugiau bepasakyti. Felicija tikrai turėjo galių, kartą tai patvirtino Anetė, nė pati nenumanydama, kokia ji išties stipri.



– Bet iš kur žinai, kad buvau su Felicija? – staiga atsitokėjusi paklausė ji. – Kas tau pasakė?



– Rodžeris, jis medžiojo Feliciją. Prisimeni tą dieną, kai buvo tave pagrobęs ir bandė išgauti, kur ji yra?



– Taip, bet iki šiol nesuprantu, kodėl jam reikia Felicijos. Ar jis nori ją nužudyti, kad Azaros žiedui nesuteiktų galių?



– Ne, priežastis visai ne ta. Rodžeris yra Felicijos tėvas, štai kodėl bando ją rasti. Jis dar nežino, kad ji Averina.



– Tėvas? – negalėdama patikėti savo ausimis, Ravena nužvelgė Liną nuo galvos iki kojų. Ji stovėjo prie lango ir žiūrėjo į dangų, bet akys atrodė apsiblaususios ir tik dar liūdnesnės nei prieš tai. – Ar tai reiškia, kad tu... tu jos mama?



Moteris nusibraukė veidu riedančią ašarą ir kelis kartus giliai įkvėpė oro, bandydama suvaldyti savo emocijas.



– Atleisk, kad nepasakiau anksčiau, esmės tai vis tiek nekeičia. Jeigu Felicija gyventų su mumis, prisiekiu, iškart būtum sužinojusi, kad ji Averina, tada nereikėtų taip vargti.



– Suprantu, – nusiminė Ravena. – Bet kodėl niekada nesakei, kad turi vaiką? Kad mes su Agnese nebuvome vienintelės, nors ir netikros tavo dukterys? Ir išvis, kodėl Felicija buvo ne su mumis, o su Isdonu ir Andora?



– Kaip jau sakiau, viskas labai sudėtinga, turėjau atsisakyti jos, kad galėčiau auginti jus, o po to bandžiau saugoti ją nuo Rodžerio. Deja, jo brolis kažkokiu būdu aptiko Felicijos pėdsakus, o kai ji pabėgo iš degančio vasarnamio, tuo viskas ir baigėsi.



– Ir ką darysi dabar? Vis dar bandysi ją rasti?



– Praėjo jau daug laiko, bet dar nepraradau vilties. Nenuleisiu rankų tol, kol nepasieksiu savo tikslo. Be to, Felicija nėra vienintelė, kurios ieškau, turiu ir antrą dukterį, Eulariją, kurią atidaviau kitai šeimai, bet tie žmonės dingo be pėdsako, tad negaliu pasakyti, ar man kada nors pavyks juos rasti. Žinau, kad sunku patikėti tuo, ką išgirdai, bet...



– Aš tau padėsiu, – netikėtai pertraukė ją Ravena. – Ne tik dėl to, kad Felicija yra Averina, bet ir dėl tavęs. Dabar, kai viską žinau, tik dar labiau trokštu ją rasti.



– Ar tu tuo tikra? Paieškoms reikės skirti daug laiko, o tu turi kur kas rimtesnių reikalų, privalai tobulinti savo galias, kad neišlaisvintum savo vidinio demono.



– Tu nenori, kad padėčiau?



– Ne, Ravena, nebūsiu tokia, kaip Arela, nedrausiu daryti to, ką nori, tiesiog baiminuosi, kad neįstengsi.



– Bet aš esu pusiau demonė, ne tik mokausi, bet ir bręstu kur kas greičiau, – bandė įtikinti ją Ravena. – Pažiūrėk, man tik vienuolika metų, bet atrodau vyresnė, ar ne? Dvejais, trejais, o gal ir daugiau metų... Visuomet taip buvo.



– Taip, Ravena, žinau, – nenoriai sutiko Lina. – Ir anksčiau stebėdavausi, kaip galėdavai atlikti tai, ko nepadarytų nė vienas tavo amžiaus vaikas. Tu esi beveik suaugusi vaiko kūne, prie ko aš niekada nepriprasiu.



– Būtent dėl to ir noriu padėti, – mergaitė susigraudinusi pažvelgė į ją. – Aš pažadėjau Rebekai, negalime taip paprastai pasiduoti.



– Niekada nenorėjau pasiduoti, bet tai nereiškia, kad turi man padėti, aš ir toliau ieškosiu savo vaikų. Be to, jeigu Rodžeris sužinos, kad prisidėjai prie paieškų, gali įsikišti ir...



– Jis visada man trukdo ir trukdys, nesvarbu, ar ieškosiu Felicijos, ar ne, – neiškentė Ravena. – Ir žinai, man visiškai nerūpi, nes buvo ir blogiau, kai jis... jis... nes Rodžeris...



Ji norėjo tučtuojau viską apie jį pasakyti, bet ir vėl neišdrįso, todėl kurį laiką tylėjo ir rinko žodžius.



– Nesvarbu, – galiausiai ištarė, jos pečiai virpėjo. – Kad ir kas nutiko, tau nebūtina žinoti. Rodžeris visuomet norėjo mane nužudyti, bet nuo šiol aš apsiginsiu.
Lunarija