Iki ko mes visi žemėje prisikariausim,
Kaip šunis karsim, kaip kates pjausim,
Pagaliau galvijų ūkyje patys aršiausi,
Ant kitų kaukdami, rėkdami  karaliausim.
 
Ir tokia kasdienybė, kad norintys valdyti
Gali kelnes per galvas mautis, gali pavirsti,
Tiesiog atstovauti šlykščiausią žemės padarą,
Gali net paversti žemę į tikrą žemės pragarą.
 
Ir taip norisi visų paklausti, kam šis cirkas,
Kam šis maskaradas, nes tiesa akis bado,
Kad didžiausias  visų šių laikų deficitas yra
Įstatymas, gyvenimo patirtimi surašytas.
 
Ne ten teisybė, kas labiau rėkia ir bliauna,
Giliai besikapstydamas, gali pats į duobę įkristi,
Kitam norėdamas įkasti, gali dantis nusilaužti,
Ar nesu aš šiandien vagis, išdavimas, melagis, paklausti.