Tiktai tu apie pūgą kuždi, drungnas Vėjau.
Graudinuosi dėl to, jog sulotekio nebepatirsiu.
Kai į priešaušrio sapną krentu, man atrodo, jog skrieju
Ir klampiais ilgesiais garunkšnėjasi odos paviršius.
Laukiu. Glostyk. Nebe? Tvinksniai šėlsta, atminę zenitą.
Aš pamiršt negaliu bitėm dūzgiančio mudviejų sodo.
Nesvarbu, kad seniai šilkas žiedlapių skiautėm nukrito,
Kaip nektarą priimčiau iš rankų tavųjų net nuodą.
O dabar... Kas dabar? Be tavęs aš savęs nepažįstu –
Peršti išverktos akys, tarytumei žvyro pripiltos.
Švinta. Baigės pūga. Takas mudviejų žiedlapiais grįstas.
Susirinkt juos bandau, bet, deja, mano jėgos beviltiškai silpnos.
O lašai ant akių? Nežinia – gal sula, gal nektaras?
Nenušluostyk jų, Vėjau, nors jaučiu juos lyg verdančią lavą.
Atpažinsiu save, kai nudrėksi it prakeiksmą gedulo skarą –
Be jokių pažadų aš tik tavo, kaip buvusi – tavo.