Visuose vaizdinių reginiuos
Lieka salsvas naivaus nežinojimo prieskonis.
Baltas lakštas kuždės
Apie švarią ir jau nebekalto drobulę.
Štai vaivorykštė tyška,
Erdvėj tarsi tiltas ji riečiasi,
Kol pasklinda į tamsą, kurioje išliepsnoję sugulę.
Kas esi tu, žmogau?
Menkas laikas suprasti pasaulį, įrodyt jam,
Ant kokios pats lentynos užlipsi - lyg būtumei vertas.
Graužia klausą didikams pašlovinti kuriamos odės.
Sieloj stinga šviesos?
Gal vertėjo dalinti save, o ne tviskantį trupinį stverti?
Gentyje tau klaidu ar savy?
Juk apžilpsi savy saulę radęs,
Nepažindamas soties juk nirši ir zirsi kaip uodas.
Kai gimei, kad bus lengva gyventi,
Melavo, jeigu šitaip sakė.
Išmintinga senatvė,
Nes akys nemato ir ašarų nėr, kad dėl smulkmenų imtum raudoti.
Bet žinai mintinai,
Kad nebūna tik juoda, tik balta,
Viskas verčias į pilka - kanapėtą, dryžuotą, languotą.
Atsiras ta drobulė,
Kuri apdangstys ir tave lyg nekaltą,
Kai pabaigsi tu smilkti, rūsenti, anglėt ar liepsnoti.