Aristėjui pagaliau grįžus namo, Gordonas dar liko svetainėje, norėdamas apgalvoti savo padėtį. Buvo jau beveik vidurnaktis, bet miego jis nenorėjo, per daug įkyrių minčių neleido nurimti. Stovėdamas tamsoje prie lango jis stebėjo, kaip smulkūs lietaus lašai bėga per stiklą, girdėjo siautėjantį vėją, lenkiantį medžių viršūnes. Dangus buvo toks debesuotas, jog nesimatė nei mėnulio, nei žvaigždžių. Greičiausiai lietus nesiliaus visą naktį.

Staiga jo mintis sutrikdė artėjantys žingsniai. Apsigręžęs jis pamatė artyn prieinančią Arelą ir neatitraukė žvilgsnio tol, kol ji nesustojo šalia jo, pirštais nervingai graibydama savo baltos suknelės rankoves.

– Ką čia veiki taip vėlai? – nesuprasdamas, iš kur toks drovumas, paklausė jos Gordonas. – Galėjai bent jau pasibelsti į duris.

– Atleisk, sakei, kad esu bet kada čia laukiama, – moteris švelniai palietė jam petį. – Tu juk žinai, kad jaučiu, kai tau kas nors negerai, ar ne?

– Ar dėl to čia ir atėjai?

– Puikiai žinai, kaip dėl tavęs nerimauju, o šiandien... šiandien tau buvo žymiai blogiau, tiesa?

Gordonas tik giliai atsiduso, ir vėl nukreipdamas žvilgsnį į langą.

– Aš tai irgi pajutau, – vėl prakalbo Arela. – Kai tau blogai, man taip pat blogai, nepamiršk, kad turime ryšį.

– Žinau, – slogiu balsu ištarė jis. – Jei galėčiau, panaikinčiau tą ryšį, kad tik tau nereikėtų kęsti su manimi kartu. Nepagalvok nieko blogo, nesakau, jog tas ryšys klaida, tiesiog nenoriu į savo bėdas painioti tavęs.

– Bet kas atsitiko? Kodėl negali man pasakyti?

– Suprantu tavo rūpestį, bet būk kantri, Arela, pasakysiu, kai ateis laikas.

Valandėlę jie prastovėjo tamsoje tylėdami. Arela bandė atspėti, apie ką jis galvoja, jo veidas atrodė neįprastai sunerimęs, bet akys kupinos švelnumo, kurį ji matydavo kaskart į jį pažvelgusi. Ji galėjo pripažinti, kad ta tyla jai patiko, juk žodžių ne visada reikėjo, norint išreikšti savo jausmus. Nors turėjo jam tiek daug pasakyti, o kuo ilgiau delsė, tuo labiau apėmė baimė, jog Gordonas jos nesupras, atstums ar kaip nors kitaip įskaudins. Bet ne, Arela žinojo, kad Gordonas niekada jos neįskaudintų sava valia, tai ji buvo ta, kuri jį skaudino. Tai ji paliko jį, o ne jis ją. Būtent todėl apmaudu buvo žinoti, kad jis taip neapsakomai arti, bet daugiau niekada neprisileis jos dar arčiau...

– Žinai, Gordonai, kaip jaučiausi tuos dešimt metų, kai negalėjau tavęs matyti? – tyliu balsu prakalbo moteris. – Žinai, ko visą tą laiką norėjau?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad ne, – šyptelėjo jis, nudelbdamas žvilgsnį į grindis. – Tu palikai mane, bet ne savo noru.

– Teisybė, – linktelėjo ji, vis didesnis nusivylimas gulė ant krūtinės. – Siaubingai tavęs ilgėjausi ir gailėjausi dėl visko, kas nutiko, bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Tu jau gyvenai kitą gyvenimą, kuriame manęs nebuvo. Maniau, kad kada nors pavyks su tuo susitaikyti, bet klydau. Iki šiol mąstau, kas būtų atsitikę, jei mano kelyje nebūtų pasirodęs Tasdaras, o tu taip ir nebūtum susipažinęs su Galatėja. Ar mes vis dar būtume kartu?

– Sunku pasakyti. Galbūt...

Jo atsakymas buvo trumpas, bet aiškus, ir Arela nejučia nusišypsojo. Už lango siautėjanti audra buvo lygiai tokia pat, kaip ir jos viduje. Tuo pačiu ji troško, kad viskas būtų taip, kaip seniau, bet žinojo, kad kelio atgal nebėra, daugiau niekada nebus taip, kaip anksčiau. Net jei ir bandys apsimesti, įtikinti save, vis tiek atmintyje iškils tai, kas neturėtų jiems trukdyti. Tarp jų visada bus tie skaudūs prisiminimai, tie metai, kai gyveno atskirti vienas nuo kito.

Bet net ir pati nesuprasdama, ką daro, Arela nedrąsiai prisislinko arčiau. Dabar stovėjo tiesiai priešais jį ir galėjo prisiekti, kad girdėjo jo besidaužančią širdį. Gordonas nesitraukė, šiek tiek sutrikęs nužvelgė ją. Arela atrodė tokia gležna ir pažeidžiama, jis kaltino save, kad negalėjo sustabdyti Tasdaro nuo to, ką jis padarė, kaip ją įskaudino, bet dabar jau buvo per vėlu. Arela priklausė ne tik jam, ta nekalta moteris, su kuria susipažino, dingo visam laikui. Bet tada jis pajuto, kaip ji tik dar labiau priartėjo, rankos švelniai ir tuo pačiu nedrąsiai nuslydo jo pečiais. Veidas dabar buvo taip arti, jog nesugebėjo pakelti akių ir įveikti tą likusį atstumą, juk trūko tiek nedaug...

– Kad tu žinotum, kaip jaučiuosi dabar, – vos girdimai sukuždėjo moteris.

Jos švelnumas kurstė Gordono pasitikėjimą. Jis beveik duso nuo jos artumo ir vijokliškai kibių rankų, bet prisivertė atpalaiduoti kumščius. Ir tada žinojo, ne, prisiekė, kad tai klaida. Viskas, ką jis darė, buvo klaida. Bet jam to reikėjo. Reikėjo jos daug labiau nei bet ko kito. Jis sugriebė ją už juosmens ir prisitraukė prie savęs. Jos nuostabos kupinas aiktelėjimas suvirpino kaltės jausmą pilve, bet jis maldavo dievų, kad duotų vieną akimirką, bent vieną akimirką, nes dabar jo krūtinė degė. Jis jautėsi bejėgis ir bergždžias šiame skausme, skausme, kurio, manė, daugiau niekada nepajus. Tuo pačiu karštligiškai ir įnirtingai troško jos raminančio prisilietimo, ir jam buvo taip gaila, kad negalėjo laikyti, liesti jos atsargiai, kad mokėjo tik skaudinti ir gadinti.

– Apie ką galvoji? – Arela atsipeikėjo pirmoji. Lyg nuo keisto paslaptingo laužo ant jos krito melsvi lango atspindžiai. Atrodė, ji galėjo išnykti, jeigu Gordonas nebus atidus, todėl jis tylėdamas glostė jos pečius. Jautė greitą širdies plakimą, bet negalėjo suprasti, ar jis Arelos, ar jo. Akimirką įsitempė ties ja, sustingęs kaip akmuo, ir tyliai kentė kylantį nesaugumo jausmą, supratimą, kad viskas, ką galėjo patirti, galbūt truks tik kelias sekundes. Tai buvo viskas, ko jis nusipelnė. Dalis jo norėjo pajusti, kaip jos plaukai ir rankos slenka jo oda, o kita – slėpėsi skausme, išsigandusi švelnaus prisilietimo.

– Kas tau? – rūpestingai paklausė Arela. Jo nerimas persmelkė ir ją, bet vargu ar ji nujautė priežastį.

– Ne, nieko, nesijaudink...

– Prašau, nebūk toks paslaptingas.

Gordono kūnas tik dar labiau įsitempė. Arela bijojo šito tylėjimo, tarytum visi daiktai, ši vieta, toje tyloje atskleistų jam visas jos paslaptis. Su kiekvienu žingsniu jo kūną perverdavo vis nauja skausmo liepsna. Atrodė, kad kiekvienas judesys, net menkiausias pirštų virptelėjimas, aukojo per daug energijos. Ir tada jį apėmė tik dar stipresnis bejėgiškumo jausmas, nuo kurio neįstengė pabėgti. Jis negalėjo prisiversti tolygiai kvėpuoti, nusimesti to svorio sau nuo krūtinės, galėjo tik keliauti per tamsą tikėdamasis, kad laikas jam bus palankus.

– Arela, palauk, – Gordonas pabandė švelniai ją nustumti. Jei ne šis aklas skubėjimas, būtų prisileidęs ją kur kas anksčiau ir pasinėręs į tai, kas šiuo metu tarp jų vyko, bet dabar bijojo, kad laikė ją per stipriai, tačiau ji jo nepaleido.

Staiga išgirdo atsargius ir trikdančius žvilgsnius. Iš viršaus sklido traškesys.

– Ji neateis, – sušnabždėjo moteris, jos ilgi išsidraikę plaukai kuteno jam veidą.

Gordonui nekilo rankos įveikti paskutiniam nuotoliui. Sąmoningai ar nesąmoningai, jis siekė, kad ji taip pat pajustų atsakomybę ar bent jį paakintų. Viršuje čiužėjo žingsniai, skambėjo guvus balsas, jis girdėjo tykančius žmones, regėjo šypsenas – kūrėsi visokias įmanomas kliūtis, norėdamas atsispirti slydimui į nežinią, dar vieną minutę išsilaikyti siūbuojančiame krante, juk dar nebuvo vėlu apsisukti ir išeiti. Kažkur giliai už pasąmonės ribų dilgsėjo nujautimas, kad kažkokiu būdu Gordonas buvo verčiamas daryti tai, ko nederėtų, kad prablaivėjus protui suvoks padaręs dar vieną klaidą.

– Gordonai? – sunerimusi pažvelgė jam į akis Arela.

Jo abejones kažkur nusinešė supratingas švelnumas. Jis nemokėjo susidoroti su savo virpančiomis rankomis, gniaužiančiomis baltą jos suknelės audinį. Atrodė, lyg tokioje padėtyje jie išbuvo ištisas valandas ir pagaliau krūtinėje atsiradęs sunkumas išsisklaidė. Jis galėjo sulėtinti ir sureguliuoti kvėpavimą, o atpalaidavęs pečius labai aiškiai jausti visą jos kūno šilumą, jos rankas savo plaukuose, slystančias nugara. Arela vis dar buvo čia, jo glėbyje, ir niekada nenorėjo jo paleisti. Gordonas turėjo būti dėkingas. Buvo daugiau negu dėkingas, tačiau prisiminimai trenkė jam krūtinėn. Ją mauste maudė, nors buvo sudaręs su savimi sutartį – vyti šalin užklumpantį skausmą, viską, kas buvo iki jo.

– Taip ir žinojau, kad vis dar kažką jauti man, – nusišypsojo moteris, pirštais švelniai braukdama jam per skruostą. – Kad ir kaip bandysi tai neigti, esame daugiau nei draugai.

Gordonas giliai giliai atsiduso. Jo rankos iš lėto atleido jos liemenį. Ji pajuto, kaip jis atsitraukė, ir nors nenoriai, bet paleido jį.

– Atleisk man, Arela, aš pažadėjau...

– Bet tik apgaudinėjai save. Tavo jausmai man niekur nedingo.

Gordonas nieko neatsakė, tik stovėjo atsirėmęs į palangę ir žiūrėjo į tamsią naktį. Audra vis dar nebuvo nurimusi, atrodė, net dar labiau sustiprėjo ir kad jai niekada nebus galo. Po kelių akimirkų Arela priėjo iš nugaros ir šiek tiek nedrąsiai rankomis apsivijo jo liemenį. Jis jau norėjo ją sulaikyti, bet jam pasidarė beprotiškai gaila, kad visą tą laiką apgaudinėjo ne tik save, bet ir ją, juk žinojo, kaip ji karštai jį mylėjo, Arela niekada to neneigė.

– Kodėl tu bėgi nuo savo jausmų, Gordonai? – atsargiai padėdama galvą jam ant peties paklausė ji. – Kas tau neleidžia su manimi būti? O gal dar nepamiršai savo buvusios žmonos?

Moteris žinojo, kad klausti to nederėtų, bet pažinojo jį pakankamai, kad išdrįstų. Turėjo išsiaiškinti tiesą. Privalėjo, kitaip niekada neduos sau ramybės. O Gordonas tylėjo. Ta tyla ją tik dar labiau baugino, tačiau jis neatstūmė jos ir stovėjo paskendęs savo niūriose mintyse. Ne, jis nepamiršo jos, savo buvusios žmonos, tų juodų kaip naktis plaukų ir švelnių gintarinių akių. Ji visuomet mėgo rengtis juodai, jis neprisiminė, kad būtų dėvėjusi kitų spalvų drabužius. Jokiu būdu negalėjo jos pamiršti, juk ji buvo jo gyvenimo dalis, ir nors labai trumpa, bet vis tiek buvo.

– Galatėja padėjo man susitaikyti su viskuo, kas nutiko, – galiausiai prakalbo jis. – Bet ji buvo mano praeitis, dabar turiu judėti į priekį.

– Bet kodėl? – Arela susikrimtusi pakėlė galvą. – Kodėl ji tave paliko? Ar žinojo apie tai, kas vyko tarp mūsų?

– Ne, niekada jai nesakiau. Be to, kodėl Galatėja turėtų palikti mane dėl to, kas vyko praeityje, kai jos dar nepažinojau?

– Tuomet kas buvo negerai? Kas privertė ją tave palikti?

– Nežinau, ji tiesiog išėjo, nepasakiusi man nė žodžio, neparašė net laiško.

– Ir jai visiškai nerūpi Goda? Niekada neatvyko jos aplankyti?

– Deja, nuo tos dienos nė karto jos nemačiau. Turbūt atsakymo taip ir nesužinosiu.

– Man labai gaila, kad visa tai įvyko, tikriausiai nelengva buvo auginti Godą vienam.

Gordonas nejučia šyptelėjo.

– Buvo verta, nežinau, kaip dabar gyvenčiau be jos.

– Goda tokia panaši į tave, – paglostė jam petį Arela. – Neabejoju, kad ji tavimi žavisi ir nori būti tokia pat atsakinga žynė, kaip ir tu.

– Taip manai?

– Be abejo, nejaugi pats to nepastebėjai?

Gordonas tik tyliai nusijuokė, ir vėl nukreipdamas akis į langą. Žinoma, jis pastebėjo, kaipgi ji galėjo suabejoti? Jie visą gyvenimą pažinojo ir palaikė vienas kitą, akivaizdu, kad jis permatė viską kiaurai. Bet bent jau buvo iš ko pasijuokti ir praskaidrinti šią niūrią atmosferą.

– Visą laiką norėjau, kad Goda turėtų normalią vaikystę, – jau daug linksmesniu balsu prakalbo Gordonas. – Nenorėjau daryti tokios pat klaidos, kokią padarė mano tėvai.

– Tikrai? – moteris akimirką įsitempė ir jis aiškiai tai pajuto, mat ji vis dar stovėjo prisiglaudusi jam prie nugaros. – O kokie buvo tavo tėvai?

– Mes su broliu darėme viską, ko jie norėjo, negalėjome turėti savų troškimų, – minutėlei jis užmerkė akis, tarsi bandydamas viską prisiminti. – Jie auklėjo mus labai griežtai, negalėjome padaryti nė vienos klaidos, bet net ir neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip. Jie nebuvo patys geriausi, norėjo, kad užaugtume taip pat ištroškę valdžios ir turtų kaip jie, galbūt todėl pasukau kitu keliu ir kiek galėdamas padedu kitiems.

– Man tikrai labai gaila... – nusiminė Arela.

– Vis dėlto gerbiau juos, juk be jų manęs čia nebūtų, – nežinodamas, kaip viską išreikšti, jis ranka persibraukė sau per veidą. – Mane neramina tik vienas dalykas – kažkodėl nesugebu prisiminti didžiosios dalies savo vaikystės. Žinau, kad kažkas buvo, bet visi tie prisiminimai kažkur dingo, liko tik keletas neaiškių detalių.

– Gal patyrei kokią nors traumą, dėl to nieko neprisimeni? – Arela tik dar labiau sunerimo ir atsistojo priešais, norėdama aiškiai matyti jo veidą.

– Nežinau, tėvai man nieko apie tai nesakė.

– Gal nenori tavęs dar labiau traumuoti?

– Turbūt tu teisi, neverta apie tai galvoti...

Tačiau net ir pasakęs šiuos žodžius pats savimi nepatikėjo. Kuo daugiau bandė apie tai negalvoti, tuo daugiau kilo klausimų, į kuriuos nerado atsakymų, o šalia stovinti Arela tik dar labiau viską sujaukė. Vis daugiau ir daugiau minčių sukosi apie ją, apie tai, kaip viskas galėtų pasikeisti, jei nebūtų priverstas jos atstumti.

– Tikriausiai visą laiką manei, kad nebegaliu tavimi pasitikėti, – netikėtai prakalbo jis. – Bet tu dėl mano poelgių visiškai nekalta.

– Ką turi omenyje? – sutrikusi moteris pasitiko jo žvilgsnį.

Gordonas švelniai suėmė jos skruostus ir vos girdimai sukuždėjo:

– Tu juk supranti, kad tarp mūsų visada bus Tasdaras? Supranti, kad jis trukdys mums būti kartu?

– Bet... betgi jis dabar įkalintas požemiuose, kaip gali mums trukdyti?

– Mes dar nežinome, kas bus ateityje, privalau sugalvoti, ką su juo daryti, nes požemiai nėra pati saugiausia vieta.

– O jeigu įkalintume jį kokiame kitame pasaulyje? Ką jis buvo padaręs su manimi?

– Aš irgi apie tai galvojau, bet nemanau, kad tai padėtų. Visų pirma tektų aukoti vieną iš pasaulių, o antra – įkalinimo burtai galbūt būtų per silpni ir jam pavyktų ištrūkti, juk nežinome, kokia tikroji yra Tasdaro galia. Suprantu, kad bandai padėti, bet tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šalies, reikia apsvarstyti ir kitas galimybes.

Norėdamas ją nuraminti, Gordonas priglaudė jos galvą sau prie krūtinės, ir eilinį kartą jie prastovėjo tylėdami. Jis vis tvirčiau savo kūnu rėmėsi į ją, tarsi vien lytėdamas ją galėtų kvėpuoti, tarsi jos prisilietimas būtų viskas, ko jam reikia. O Arela gniauždama jo marškinius traukė į save gaivų pušų ir sakų kvapą. Jautėsi dėkinga, kad jis prisileido ją bent šiek tiek arčiau ir daugiau nebeneigė savo jausmų. Tačiau pasakyta liko dar tikrai ne viskas...