Šeštas skyrius. Neišsakyti jausmai



Vieta, kurioje dabar gyveno Lina, atrodė nė kiek nepanaši į tą nedidelį Žvejų kaimelį, kuriame viskas tekėjo kur kas ramesne tėkme. Čia virte virė miesto gyvenimas, prie kurio ji nebuvo pripratusi, nes visuomet mėgo ramybę. Tačiau šis drastiškas pasikeitimas bei nauja veikla padėjo rečiau galvoti apie pastaruosius įvykius. Net ir dabar, stipriai spausdama automobilio vairą, ji tenorėjo tik greičiau įveikti šią spūstį. Iš vietos nepajudėjo jau pusvalandį, būtų galėjusi tiesiog teleportuotis, bet gyveno Žemėje, pasaulyje, kur neturintys galių žmonės nežinojo apie Ypatinguosius. Prisiminus tai Lina nusijuokė iš savęs. Jau vien tai, kad negalėjo naudoti gebėjimų prie visų ją erzino, ką jau kalbėti apie paprastus žmones, kurie jų net neturėjo ir į spūstis pakliūdavo dažniau, bet nieko dėl to negalėdavo padaryti?



Pažvelgusi į laikrodį, moteris atrėmė galvą į vairą. Nors žinojo, jog viskas bus gerai, kiekvieną kartą grįždama iš darbo melsdavo, kad tik rastų Agnesę namuose. Melburnas bet kuriuo metu galėjo ją pasiimti, nors nė nenutuokė, kur jos šiuo metu gyvena. Tačiau atsargumas darė savo, buvo ne vienas būdas, kaip Melburnas galėtų jas susekti, todėl Lina ir nesijautė saugi visu šimtu procentų, ypač kai jis dingo lyg į vandenį. Dabar jam nereikėjo tarnauti Tasdarui, galbūt naudojosi proga jų ieškodamas.



Pagaliau spūstis sumažėjo ir Lina galėjo ramiai važiuoti keliu. Nuo tada, kai paliko Rodžerį, praėjo nemažai laiko, ji netgi spėjo pagalvoti apie tai, kad galėtų susirasti kitą vyrą ir susikurti naują šeimą, galbūt nesijaustų tokia vieniša. Bet visos mintys dužo į šipulius prisiminus, jog daugiau niekada negalės turėti vaikų, o koks vyras norės tokios moters? Be to, greičiausiai ji buvo jau per sena tokiems dalykams, geriausia būtų tiesiog susirasti savo dukteris, bet dabar visiškai neturėjo tam laiko. Feliciją bent jau buvo pavykę atsekti, tačiau kas nutiko su Eularija taip ir liko neaišku, galbūt ji net neegzistuoja tarp gyvųjų...



Įsukusi į savo gatvelę, Lina sustabdė automobilį ir užtrenkusi dureles nuskubėjo prie namo. Tai buvo raudonų plytų daugiabutis, jau reikalaujantis nemažai remonto. Jame gyveno nedaug žmonių, bet jai tai nerūpėjo, apsistojo čia tik trumpam, susitaupiusi pinigų planavo nusipirkti sodybą, kur nors dar toliau nuo Žvejų kaimelio, galbūt taip Rodžeriui bus tik dar mažesnė tikimybė ją rasti. O gal išvis geriausia būtų palikti Žemę ir persikelti į vieną iš karalysčių, ten jam būtų kur kas sunkiau patekti dėl saugomų vartų. Bet apie tai galvoti ji neskubėjo, pirmiau turėjo atsistoti ant kojų.



Lipdama laiptais į ketvirtą aukštą, Lina netikėtai prisiminė dieną, kai paprašė Gordono nuvesti ją pas Tasdarą. Vis dar negalėjo patikėti, kad leido emocijoms paimti viršų, tikriausiai Gordonas nesitikėjo tokio jos poelgio. Ji netgi pati nesitikėjo, nemanė, kad sukaupė savyje tiek daug neapykantos, kurios dėka ryžosi netgi nužudyti Tasdarą. Tuo pačiu ji buvo be galo dėkinga Gordonui, kad ją palaikė, nepaisydamas, kokios tamsios mintys šmėžavo jos galvoje. Jis neišsigando, nepasimetė ir visomis išgalėmis stengėsi padėti. Tai ją ir žavėjo, tačiau vienintelis trūkumas buvo tas, kad padėdamas kitiems jis nežinojo, kaip padėti sau...



Lina jau norėjo rakinti duris, bet niekaip nerado kišenėje rakto, tad jau ketino belsti, bet staiga jas plačiai atvėrė besišypsanti Agnesė.



– Pagaliau grįžai! – džiaugsmingai pasitiko ji. – Kodėl taip ilgai užtrukai?



– Spūstis, – trumpai atsakė moteris, žengdama į tamsų, kilimu išklotą koridorių.



– O tu negali tiesiog teleportuotis, kai niekas nemato?



– Negaliu rizikuoti, juk sunku pasakyti, kada manęs tikrai nemato. Be to, argi neatrodytų keista, kad turiu mašiną, bet niekada ja nesinaudoju? – išvargusi Lina prisėdo virtuvėje ant kėdės. – Nenoriu atkreipti žmonių dėmesio, o ir šiaip manęs daugiau niekas nelaukia. Gal tu alkana? Nori, kad paruoščiau vakarienę?



– Ne, jau pavalgiau, – papurtė galvą mergaitė. – Šiandien pagaliau pavyko išsikviesti savo galias. Dariau lygiai taip pat, kaip tu ir mokei.



– Tikrai? – Lina susidomėjusi pažvelgė į ją. – Parodyk.



Agnesė kelis kartus giliai įkvėpė oro, užsimerkė ir ištiesusi rankas priešais save nukreipė delnus į viršų. Netrukus juose sušvito švelniai gelsva psi energija. Moteris išties džiaugėsi, ir taip jau praėjo nemažai laiko, kol Agnesė išmoko kontroliuoti savo galią. Pirmą kartą pajuto ją tą dieną, kai įvyko lemiama kova tarp Gordono ir Tasdaro, tad kartu jos nusprendė, kad pats metas pradėti mokslus.



– Matai? – neslėpdama džiaugsmo mergaitė nuleido rankas. – Nekantrauju, kada galėsiu parodyti Ravenai.



– Žinoma, bet nepamiršk, kad negali savo galių rodyti bet kam, – perspėjo ją Lina. – Be to, tau reikia dar labai daug išmokti, įgudusių burtininkų pasaulyje yra labai mažai, užtruksi metų metus, kol sužinosi visas savo galimybes.



– Žinau, – nusiminė ji. – Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad mano galios daugiau nebesislepia, nesijaučiu tokia silpna, kaip prieš tai.



Truputį pailsėjusi, Lina pasiruošė greitą vakarienę. Buvo jau gana vėlu, bet Agnesė miegoti neskubėjo, nors ryte teks anksti keltis į mokyklą. Ilgą laiką jos sėdėjo tyloje, kuri nė kiek netrukdė, tai buvo įprasta kiekvieną vakarą. Moteris jautėsi per daug pavargusi, kad ką nors sakytų, tenorėjo kristi į lovą ir išgėrusi migdomųjų nors kartą normaliai išsimiegoti, tačiau ją kamavo didžiulis kaltės jausmas. Agnesė privalėjo žinoti, kas jos tikrieji tėvai, o ji vis delsė pasakyti. Tai, kad jos mama dingo be žinios, o tėvas tarnavo Tasdarui, nebuvo pati geriausia priežastis tylėti, blogiausia, jei jas kaip nors suseks Melburnas ir tiesą pasakys pats, galbūt Agnesė daugiau niekada ja nepasitikės.



– Žinai, Agnese, turiu tau šį tą prisipažinti, – netikėtai prakalbo Lina. – Galbūt tai atrodys keista, bet prisimeni tą dieną, kai pasakiau, kad Ravena nėra mano dukra?



– Žinoma, o kodėl klausi?



– Nes tą dieną pasakiau ne viską. Turėjau tai padaryti daug anksčiau, bet neišdrįsau, o dabar nežinau, ar tu mane suprasi.



– Apie ką kalbi? – kilstelėjo antakius Agnesė. – Ką nuo manęs slepi?



– Galbūt tu ir supyksi, bet Ravena nebuvo vienintelė, kuriai melavau apie tėvus.



Moteris nukreipė žvilgsnį į mergaitę, stebėdama jos reakciją. Iš pradžių ji nieko nesuprasdama suraukė kaktą, po to jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Lina žinojo, jog ji suprato užuominą, bet daugiau nieko nesakė, laukdama, kol ji prabils pati.



– Nori pasakyti, kad mano tėvai taip pat kiti? – šiek tiek abejodama Agnesė papurtė galvą. – Bet tai negali būti tiesa.



– Gali, Agnese, privalai manimi patikėti.



– Tuomet kodėl taip ilgai tylėjai? Kodėl negalėjai visko pasakyti tą pačią dieną?



– Juk sakiau, kad neišdrįsau, nenorėjau tavęs skaudinti. Suprantu, kad taip besielgdama situacijos nepagerinsiu, galbūt net pabloginsiu, bet norėjau, kad gyventum normalų gyvenimą. Ypatingųjų pasaulis pilnas daugybės pavojų, o tu dar tokia jauna ir nemoki tinkamai naudotis savo galiomis.



– Tuomet kodėl Ravena galėjo sužinoti tiesą, o aš ne? – piktai mestelėjo ji.



– Nes nebuvo kitos išeities. Kiek galėdama stengiausi viską slėpti kuo ilgiau, bet nepavyko, nes pradėjo skleistis pirmosios Ravenos galios, o ji net nežinojo apie Ypatinguosius, ir tada ją surado Tasdaras. Su tavimi buvo kiek kitaip, nes tavo tėvai...



Lina akimirkai nutilo, galvodama, kaip visa tai paaiškinti. Agnesės žvilgsnis vis dar buvo toks pat abejingas, kaip prieš tai, tikriausiai jai viskas atrodė tik kaip sapnas, kuris gali bet kada baigtis.



– Kas nutiko mano tėvams? – pagaliau paklausė mergaitė. – Jie atidavė mane tau, nes niekada manęs nemylėjo? Ar aš čia dėl to, kad jie mirė?



– Ne, tavo tėvai gyvi, – vos matomai papurtė galvą ji. – Nors nelabai aišku dėl tavo mamos, nes šiuo metu ji dingusi, o tai nebūtinai reiškia, kad mirusi.



– O tėvas? Kas nutiko jam?



Panarinusi galvą ji sunkiai atsiduso.



– Tu jau esi jį mačiusi. Tai tas pats vyras, kuris užrakino mus požemiuose. Prisimeni jį, tiesa?



Agnesė nukreipusi žvilgsnį į grindis kurį laiką tylėjo ir Lina nesuprato kodėl: ar todėl, kad netikėjo nė vienu žodžiu, ar ją tiesiog sutrikdė žinia apie tėvą.



– Jis planavo tave pasiimti, bet nenorėjo to daryti, kol nesužinosi tiesos, – vėl prakalbo moteris. – Jeigu nebūčiau tau visko papasakojusi, tai būtų padaręs jis. Negalėjau leisti, kad tai atsitiktų, nenorėjau tavęs prarasti.



– Betgi jis tarnauja Tasdarui! – pasipiktino Agnesė. – Kaip galėjo leisti būti mums požemiuose? Nejaugi jam visiškai nerūpiu?



– Nemanau, kad Melburnas labai blogas, Tasdaras juo tik naudojasi, bet jis pats greičiausiai to nepripažįsta. Bijau, kad vieną dieną jis mus ras, štai kodėl sutikau tave mokyti, – šiek tiek drebančiu balsu aiškino ji. – Ar dabar supranti, kokia mūsų padėtis? Ir kodėl taip ilgai slėpiau tiesą?



– Taip, bet man dar reikia viską apgalvoti, – mergaitė pakilo ir neskubėdama išėjo iš virtuvės. Lina girdėjo užsitrenkiančias jos kambario duris ir iš nevilties sukniubo ant stalo. Puikiai suprato jos jausmus, bet daugiau niekuo negalėjo padėti.