Stebiu žmones praeinančius pro mane,
Jie juda tarsi vaiduokliai, be gyvybės.
Tuščiomis sielomis. 
Be aistros, be meilės, be svajonių.

Jų žvilgsniai tušti, apatiški.
Jų veidai lyg apkvaitę.
Jie gyvena juodo-balto pasaulyje.
Be jokių spalvų, džiaugsmo ar malonumo.

Kokia šitokio gyvenimo esmė?
Kur nėra svajonių.
Kur nėra jausmų.
Tik blanki tuštuma.

Aš norėčiau, kad jie rastų kibirkštį savo viduje,
Žariją, kurią galėtų įžiebti.
Kad juose užsidegtų meilės ir vilties šviesa,
Ir jų gyvenimas įgautų prasmę.

Bet stebėdamas juos praeinančius pro mane,
Aš bijau, kad to niekada nebus.
Todėl kasnakt aš meldžiuosi už juos,
Kad vieną dieną jie pamatytų šviesą.