Lyg nurimo po sausledžiu buvus aistringa versmė.
Argi keista - pavasaris jos nepasiekia.
Daug pasiūlymų baigt, bet nei vieno ištirpt ir judėt,
Nes nėra orientyro save kur turėčiau padėti.
Tu tyli. Tarsi žodžiai išsibaigė jau,
Lyg prasmės nebeliko praverti mintis ir suvirpinti orą.
Bet kodėl liūdesys gniaužia gerklę stipriau ir stipriau?
Iki tiek, jog būty pasidaro kankintis nedora?
Ir tada (o stebukle!) sapnuoju, jog mudu jauni,
Mano kraujas vėl alma ir degina varžančią odą,
Vėl mane tu į drovesio brėkšmą vedi,
Ir ne šerkšną nupurto, bet žiedlapius paberia sodas.
Atbundu ir šypsausi, suaižius vasary ledus,
Nes paliudyt galiu, jog pavasaris nugali mirtį.
Ilgesys manyje ir klampus, ir saldus, ir svaigus.
Tad palaiminti tie, kam pavyko tą jausmą patirti.