Ketvirtas skyrius. Keršto troškimas



Rebeka iš lėto atmerkė akis, bet prisiminusi visus praeities įvykius norėjo, kad būtų išvis nepabudusi ir toliau skendėjusi tarp sapnų ir realybės. Tik tokioje būsenoje ji nebūdavo pakankamai sąmoninga, kad justų kankinantį skausmą, bet kiekvieną kartą, kai bandydavo ant jos pakibti, realybė kaip aštrūs peiliai smeigdavo krūtinėn ir atplėšdavo ją nuo minčių, kad galbūt ji jau nebe požemiuose, o ten, kur iš tikrųjų norėtų būti – pas savo seserį ir mamą Azryate. Per visą tą kalėjimo laiką siaubingai pasiilgo namų, neprisiminė, kada paskutinį kartą matė saulę ar juto odą glostantį vėją...



Jos galva buvo tokia sunki ir audringa, jog atrodė, kad pilna smėlio, tad nebeįstengė daugiau galvoti. Kiekvienas garsas, siekiantis jos ausis, ėjo tarsi per storą vatos sluoksnį. Mergaitė jautėsi nusivylusi, kad ir vėl pabudo požemio kameroje, tačiau šį kartą buvo nebe Tamsos Karalystėje. Kietas paviršius, prie kurio glaudėsi jos kojos bei nugara, atrodė lygus ir šaltas lyg metalas, judindama rankas ji girdėjo silpną grandinių žvangesį, bet stiprus skausmas privertė liautis. Tik trumpam, žinoma, pasiduoti ji neketino. Niekada, kol neištrūks iš šių požemių.



Vienutė, kurioje Rebeka kalėjo, buvo tarsi stora betoninė dėžė su metalinėmis grotomis, visiškai atskiriančiomis nuo išorinio pasaulio, o grandinė tokia trumpa, jog neleido net atsistoti. Vienintelis šviesos šaltinis sklido nuo deglo liepsnos siaurame koridoriuje, ir kuo daugiau mergaitė matė aplinkos, tuo labiau nerimo, nors iš visų jėgų bandė nukreipti mintis kitur, kad tik nereikėtų galvoti apie tai, kur įsivėlė, juk praėjo jau tiek laiko, kai pakliuvo į nelaisvę, viltis, kad kas nors padės, jau seniai buvo mirusi.



Rebeka stengėsi daugiau nebeužmigti ir ignoruoti tai, kaip nepatogiai buvo sulenktos jos rankos, o riešai prirakinti virš galvos. Protas po truputį prablaivėjo, ir dabar buvo per daug budrus, per daug kupinas baimių, kad nebepavyks iš čia ištrūkti gyvai. Kaip ir daugybę kartų per naktį, mergaitė patikrino ją kaustančias grandines, bandydama jas atlaisvinti, ir šį kartą pajuto, kad kažkas pasidavė. Tačiau tai buvo ne metalas, iš atsivėrusios naujos žaizdos plūstelėjo skausmas, o dešine ranka ėmė tekėti kraujas.



Ne, jei taip ir toliau, išgyventi šio pragaro nepavyks. Pagalvojusi apie tai, Rebeka pajuto kūnu nuvilnijantį siaubą. Turėjo kuo greičiau iš čia ištrūkti, tad nekreipdama dėmesio į skausmą atsipalaidavo tiek, kiek leido pančiai, ir stipriai užmerkusi akis sutelkė dėmesį į savo gilų ir lėtą kvėpavimą. Reikėjo nusiraminti ir toliau mąstyti blaivia galva, tačiau kokie buvo jos privalumai? Prie kameros nestovėjo nė vienas sargybinis. Jeigu kaip nors pavyktų ištrūkti iš grandinių, jie nesužinotų, kad ji laisva, bet kas tada? Tikėtis, kad durys bus atrakintos ir tokiu paprastu būdu ji pasieks taip trokštamą laisvę?



Rebeka bandė prisiminti viską, ką visą tą nelaisvės laiką išmoko apie požeminius kalėjimus. Jau žinojo, kad rankų iš pančių neištrauks – tai liudijo kruvinas dešinysis riešas, todėl vietoj to turėjo rasti kokį nors kitą būdą. Galbūt pirmiau pavyktų nuplėšti grandines nuo sienų, o tada jau galėtų sugalvoti, kaip jomis galutinai atsikratyti. Giliai įkvėpusi ji nusprendė išbandyti savo sėkmę. Rankos nemaloniai dilgčiojo, bet ji to beveik nejuto, dėmesys buvo sutelktas tik į plieninę grandinę kairėje, kurią su siena jungė metalinis įtvirtinimas.



Staiga mergaitė išgirdo iš koridoriaus galo sparčiai artėjančius sunkius žingsnius, o po kelių sekundžių prie kameros sustojo nepažįstamas vyriškis, kuris ją ir išgabeno iš Tamsos tvirtovės. Rebeka nežinojo, kodėl jis tai padarė, bet nekentė jo netgi labiau nei Tasdaro, tad žvelgė pro grotų plyšius visiškai neslėpdama paniekos.



– Bandai pabėgti, ar ne? – pašaipiai prakalbo vyriškis. – Neišdegs, nuo šiol stebėsiu kiekvieną tavo žingsnį.



Nuo to laiko prie kameros buvo pastatyti du sargybiniai, o Rebeka galėjo tik galvoti, ką daryti toliau, stengdamasi nejudinti sužeisto riešo. Kad ir kokia rami ji atrodė iš išorės, protas panikavo vis labiau ir grimzdo į dar gilesnį nusivylimą. Mergaitė iššvaistė savo galimybę išsigelbėti, o taip troško pagaliau pajusti švelnias artimųjų rankas, priimančias ją į glėbį. Beveik visą savo gyvenimą ji praleido Rubeno planetoje, kiekvieną dieną tikėdamasi ištrūkti, kol kantrybė galiausiai išseko. Tačiau jei ji bus rami, atidi ir palauks dar truputį, neabejojo, kad ras būdą ištrūkti.



Rebeka net nebuvo tikra, kiek praslinko valandų, didžiąją dalį laiko protas buvo apsiblausęs, o kiekviena mintis nutrūkdavo nuo menkiausio susikaupimo. Maisto ji beveik negaudavo, sargybiniai duodavo tik minimalų kiekį vandens, todėl troškulys jau buvo nebepakeliamas. Ji plaukė pasroviui, kartais plūduriuodama arti migloto sąmoningumo, o kartais skendėdama giliuose košmariškuose sapnuose, bet kažkuriuo metu išniro į paviršių, netoliese išgirdusi šnabždesius.



– Atrodo, kad pagaliau pabudai, – iš grotų pusės atsklido jau daug aiškesnis balsas.



Rebeką apėmė tik dar didesnis pasibjaurėjimas. Ji norėjo spjauti to balso pusėn, bet nebuvo tikra, ar verta švaistyti energiją, tad tik keletą kartų sumirksėjo, bandydama geriau pamatyti kankintojo veidą.



– Bandai atspėti, kas aš toks, ar ne? – prakalbo nepažįstamasis. – Aladoras, Užmaršties pasaulio valdovas. Nejaugi nesi apie mane girdėjusi?



– Man nerūpi, kas tu toks! – piktai atkirto Rebeka. – Kodėl išgabenai mane iš Tamsos tvirtovės?



– Deja, bet toks buvo tavo tėvo įsakymas, – apytamsoje plykstelėjo balti jo dantys. – Nesitikėjau, kad būsi tokia užsispyrusi, bet kada nors jam pavyks tave palaužti, o jei ne, tai padarysiu už jį.



– Aš jau viską pasakiau, nežinau, kas yra trečiasis sergėtojas, kaip jis to nesupranta?



Aladoras primerkė akis.



– Turėtum būti dėkinga Tasdarui už tai, kad paleido tave į šį pasaulį, kodėl atsilygini jam šituo?



Rebeka piktai suurzgė, atsakymas jau veržėsi pro lūpas:



– Aš niekada neišduosiu žmonių, kurie man svarbūs.



Ant sienos spragsintis deglas vos vos metė šviesą ant Aladoro, kuris stovėjo prie grotų sukryžiavęs rankas ir žiūrėjo į kalinę. Jo šypsena dabar buvo tik dar pašaipesnė. Rebekos pyktį akimirksniu pakeitė baimė, o galvoje išplaukė prisiminimai iš praeito karto, kai buvo plakama botagu. Tuo pačiu ji susidūrė su žiauria jo šypsena ir aiškiai matė, kaip šis demonas mėgavosi jos kančia, kai kiekvienas jo ištartas žodis lyg dūris smigo jai į širdį.



– Tikrai? – palinko į priekį Aladoras. – Betgi tu apgavai Tasdarą ir perėjai į Ravenos pusę vien tam, kad nuslopintum savo venomis tekantį demono kraują, argi ne taip?



– Aš niekada nebuvau ir nebūsiu tokia, kaip jis! – atkirto Rebeka.



– Kiek laiko dar bandysi save apgauti? – Aladoras ėmė lėtai vaikščioti pirmyn ir atgal priešais kamerą, bet jo akys vis dar liko įsmeigtos į Rebeką. – Nejaugi manei, kad padėjusi Ravenai ir išdavusi savo tėvą taip paprastai galėsi grįžti namo?



Mergaitė panarinusi galvą tylėjo. Jo ištarti žodžiai vis nesiliovė skambėti jos galvoje, o viduje virte virė didžiausia neapykanta, kuri užtemdė jai protą, tačiau ji buvo per silpna, kad ką nors dėl to padarytų.



– Nors abejoju, ar jis išvis būtų tave paleidęs, juk visą laiką tavimi tik naudojosi, – po trumpos pertraukos tęsė jis. – Manai, kad labai jam rūpėjai? Juk ne be reikalo atgabeno tave čia ir paliko likimo valiai, ar ne?



– Man nerūpi, ką jis apie mane galvoja.



– Anksčiau ar vėliau jis suras paskutinį sergėtoją pats, gali tuo nė kiek neabejoti, o tada galės lengvai tavimi atsikratyti. Tau dar pasisekė, kad esi viena iš sergėtojų, nes kitaip jau seniai būtum nebegyva.



Rebeka norėjo paprieštarauti, bet giliai širdyje žinojo, kad jos žodžiai jau nieko nebereikš. Jis sakė tiesą, ji buvo negarbinga ir silpna, bet tikrai nesiruošė pritarti viskam, ką darė Tasdaras, o gavusi dar vieną galimybę prie jo prisijungti niekada jos nepriimtų. Be to, mergaitė buvo tikra, jog Aladoras melavo, Tasdaras nenužudys jos, savo kūno ir kraujo, jam tereikėjo išsiaiškinti, kas yra trečiasis sergėtojas, todėl su ja taip ir elgėsi. Kol kas ji dar nežinojo, ką jis planavo, bet neabejojo, kad sergėtojai jam reikalingi dėl kažkokių kitų priežasčių, kurių ji negalėjo nuspėti.



Tuo metu Aladoras nustojo žingsniuoti, vėl atsigręžė į kameros duris ir pasilenkė prie grotų.



– Visą tą laiką nieko daugiau nenorėjai, tik grįžti namo, tiesa? – akimirką jis stebėjo, kaip Rebekos akyse gimsta siaubas, o paskui sudavė paskutinį smūgį: – Kaip ironiška, kad prieš mirtį taip ir neišpildysi savo troškimo.



Mergaitė jautė, kad tuoj pravirks, bet iš visų jėgų stengėsi susivaldyti, mintis užgoždama senais prisiminimais, kurių dėka jos svajonės atrodė daug realesnės, daug labiau apčiuopiamos nei kada nors anksčiau. Ne, ji neleis nei Tasdarui, nei Aladorui visko sužlugdyti.