Kas klausys tavo čežesio, vėjo šiurenama smilga,
Jei stiebiesi į dangų tik vieną, tik trumpą sezoną?
Pasišiaušus velėna dirvoną nei šaldo, nei šildo,
Ji triumfuoja gyvybe, ištiškus iš mirusio gruodo.
Tu klampia užmarštim uždangstysi skambiausiąjį vardą,
Tu užgydysi taką, kuris jauną kvietė išeiti,
Tu sulyginsi nuodėmę, šlovę ir kančią, ir vargą,
Nes, kas guls, privalės ką atplėšęs, pastvėręs, paleisti.
Kas klausys tavo čežesio, smilga, šiurenama vėjo,
Tas nurims po kovos ir prašys tarsi išmaldos laiko.
Nors tik vieną sezoną į žmogišką būtį žiūrėjai,
Supratai, ko jam tūksta – tik saiko, vienintelio saiko.