Demono vaikas IV-7

Vartai į Vandenų Karalystę buvo gana neįprastoje vietoje. Tam, kad juos pasiektum, teko eiti giliu drėgnu urvu, kurio įėjimas slėpėsi už nemažų akmenų krūvos, visiškai neįveikiamos paprasto žmogaus rankos. Nors paprasti žmonės net ir nežinojo, kad slaptas tunelis apskritai egzistuoja, jame lankėsi tik Ypatingieji, norėdami pasiekti vartus, esančius pačiame jo gale.



Praėjo jau labai daug laiko, jau daugiau nei metai, kai Felicija čia lankėsi, bet niekas net neatrodė pasikeitę. Išsiraizgiusios medžių šakos dengė dalį akmenų, tad patraukusi jas mergina žengė keletą žingsnių atgal, iš lėto keldama į viršų ranką. Telekinezės galia valdomi akmenys pakluso lengvai ir traukėsi nuo urvo. Tačiau visų jų nuimti neprireikė, Felicija pasidarė tarpą, pro kurį galėjo lengvai pralįsti, o tada vėl grąžino akmenis į vietą, tarsi tarpo čia nė nebūtų buvę.



Viduje buvo tamsu nors į akį durk, bet mergina jau žinojo, kas laukia priekyje, tad viskam pasiruošė iš anksto. Netrukus žibintuvėlio šviesa nusidriekė akmeninėmis sutrūkinėjusiomis grindimis. Sienos nuo jų beveik niekuo nesiskyrė, tik buvo sudėtos iš didelių, maždaug metro ilgio blokų, o ne iš solidaus akmens. Urvas skendėjo tokioje tyloje, jog girdėjosi kiekvienas menkas garselis: šiugždantys drabužiai, lengvas batelių tapsenimas, netgi gilesnis oro kvėptelėjimas. Viskas susimaišė į vieną, bet Felicija ėjo tolyn susitelkusi į savo užduotį. Norėjo aplankyti savo globėjus, jau suplanavo, ką tiksliai pasakys, tačiau negalėjo nuspėti jų reakcijos. Nežinojo, ar jie sutiks, ar prieštaraus tam, ką ji ketino padaryti, bet aplankyti juos privalėjo, juk išvyko visiškai nieko nesakiusi.



Tunelis buvo toks ilgas, jog jį praeiti prireikė maždaug valandos, nes Felicija dar nemokėjo teleportuotis. Gale atsivėrė kiek erdvesnė, apvali salė, kurios viduryje ir buvo vartai į Vandenų Karalystę. Švelniai melsvas švytintis stulpas stiebėsi iki pat lubų, esančių kažkur labai aukštai, tad jos buvo beveik neįžiūrimos. Tačiau tai rūpėjo mažiausiai, priėjusi prie stulpo, Felicija akimirką delsė, lyg bandydama suprasti, ar vartai praleis ją į kitą pusę, ir tik tada ištiesė ranką. Ji be jokio vargo prasmego šviesoje, todėl mergina stipriai užsimerkė ir jau visai neabejodama visu kūnu paniro į stulpą.



Atsimerkė tik tada, kai pro akių vokus jau nebesiskverbė šviesa, ir nesidairydama tiesiu taikymu patraukė tolyn vinguriuojančiu taku. Isdono ir Andoros namai buvo visai netoliese, tad Felicija džiaugėsi, kad neužtruko dar kelias valandas iki jų eidama. Sustojusi prie durų, ji kelis kartus įkvėpė oro ir tik tada ryžosi belstis. Kurį laiką teko laukti, tad baiminosi, kad užsuko netinkamu laiku, galbūt šiuo metu nieko nėra namuose. Tačiau netrukus durys atsivėrė ir priešais ją išniro apstulbusi Andora.



– Felicija? – negalėdama patikėti ji tik dar plačiau atvėrė duris, norėdama atidžiau į ją įsižiūrėti. – Čia... čia tikrai tu?



– Taip, žinoma, kad aš, kas gi daugiau? – stipriai ją apkabindama šyptelėjo mergina. – Kad tu žinotum, kaip jūsų visų pasiilgau, taip seniai matėmės.



– Aš irgi tavęs pasiilgau. Kur visą tą laiką buvai? Kodėl nė karto nepaskambinai?



– Palauk, viską paaiškinsiu, kai būsime viduje, negi taip ir stovėsime tarpduryje?



– Žinoma ne, užeik. Gal tu alkana? Padaryti arbatos?



– Taip, arbata būtų visai neblogai.



Andora paskui save uždarė duris ir nuskubėjo į virtuvę. Tuo metu Felicija nuėjo į kambarį ir rado ten Anetę. Pamačiusi ją, mergina apstulbo lygiai taip pat, kaip mama, tačiau Felicija neskubėjo pasakoti jai savo istorijos ir laukė, kol pirmiau prie jų prisijungs Andora.



– Mes taip ir žinojome, kad tu gyva, – neslėpdama džiaugsmo prakalbo moteris, po kelių minučių jau dėliodama puodelius ant stalo. – Rodžeris atkakliai siekė tave rasti, bet jam iki šiol nepavyko sužinoti, kad didžiąją dalį laiko gyvenai pas mus.



– Bet tai nereiškia, kad jis negali manęs rasti, ar ne?



– Taip, vis dar yra tikimybė, kad jam pavyks, tad vis tiek turi saugotis, gerai?



– Žinau, visą tą laiką tik ir saugojausi, bet jau pavargau nuo šito. Jei tai tęsis ir toliau, per jį neturėsiu normalaus gyvenimo, tad pamaniau, kad daugiau nebebėgsiu.



– Puikiai tave suprantu, – sunerimo Andora. – Bet jeigu Rodžeris tau ką nors padarys?



– Jis nieko nepadarys, aš jau moku geriau valdyti savo galias. Visą laiką treniravausi, noriu išrėžti jam į akis viską, ką apie jį galvoju.



– Tu dar nežinai, ką Rodžeris gali, ar bent nutuoki, ką šiuo metu jis daro?



– Ne, bet man nerūpi, nes sužinojusi tik dar labiau jo nekęsčiau, – sugniaužė kumščius mergina. – Atleisk, atėjau čia ne ginčytis, nors tau ir nepatinka tai, ką girdi. Bet suprask, aš tik noriu, kad būtų geriau, mano tėvas nežino, kad moku naudotis savo galiomis, todėl nebus pasiruošęs, jei man prireiks nuo jo gintis.



– Visa tai... labai pavojinga, Felicija, aš tik bijau, kad tau kas nors nutiks.



– Gali tiesiog pasikliauti manimi, neplanuoju jo pulti, jeigu nebus būtina.



– Gerai, jei taip nori, vis tiek tavęs neperkalbėsiu, – Andora įsitaisė ant sofos ir švelniai suėmė jai už rankos. – O pirmiau nenori pasikalbėti su savo mama? Ji siaubingai trokšta tave pamatyti, kai Isdonas grįš iš darbo, galėčiau iškart paprašyti, kad susisiektų su ja telepatiškai, pastaruoju metu visiškai negaliu jai prisiskambinti, gal kas nors nutiko... O kalbant apie susisiekimą, kodėl visą laiką tylėjai? Mes juk jaudinomės, nejaugi apie tai nepagalvojai?



– Pagalvojau, bet maniau, kad bus kur kas saugiau, jeigu tėvas mane kaip nors susektų, – sunkiai atsiduso mergina. – Jau labai seniai norėjau jus aplankyti ir susipažinti su mama. Būtų labai gerai, jei kuo greičiau tai padaryčiau, nes nebenoriu būti jums našta ar įvelti į problemas su savo tėvu.



– Liaukis, Felicija, mes rūpinomės tavimi kaip savo vaiku, ir nors jauteisi kaip namuose, puikiai žinojome, kad norėsi grįžti pas savo tikrąją mamą, todėl tavęs nesulaikysime. Net ir nebandytume to daryti.



– Tikrai? – nudžiugo ji. – Maniau, kad teks ilgai jus įkalbinėti.



– Mes tik nenorime, kad bendrautum su Rodžeriu, o kai jie su Lina vis dar kartu, bus tikrai nelengva jo išvengti. Daugybę kartų siūliau jiems išsiskirti, bet galbūt žinodama, kad nori pas ją grįžti, Lina pagalvos apie tavo saugumą ir pagaliau jį paliks.



– Būtų tiesiog nuostabu, nenorėčiau rietis su juo kiekvieną dieną...



– Nesijaudink, mes su ja pasikalbėsime apie tai, viskas turėtų būti gerai, – ramino ją moteris. – Na, o dabar papasakok, kur visą tą laiką buvai.



– Žinai, kad mėgstu daug keliauti, – gūžtelėjo pečiais Felicija. – Kad tėvas manęs nesusektų, pabuvojau daugelyje vietų ir apkeliavau visas karalystes. Buvau užsukusi netgi į šią ir visai atsitiktinai pamačiau tave gatvėje. Taip ir sužinojau, kur jūsų naujieji namai.



– Ką gi, dabar jau viskas aišku, – nusišypsojo visą laiką tylėjusi Anetė. – Beje, kiek pamenu, kai paskutinį kartą vasarnamyje tave užpuolė Rodžeris, buvai su Ravena, tiesa?



– Taip, susitikome visiškai atsitiktinai, – linktelėjo mergina. – O iš kur žinai, kas nutiko ir kad buvau būtent su Ravena?



– Po to, kai jūsų keliai išsiskyrė, Rodžeris buvo pagrobęs Raveną, bet ją išvadavo jos draugas Neptūnas, kuris papasakojo Linai viską, kas atsitiko. Būtent iš jos ir žinome, kad Ravena buvo su tavimi. Be to, aš ją pažįstu, mes mokėmės toje pačioje mokykloje, kviečiau ją pas mus ateiti per Kalėdas, bet ji taip ir nepasirodė, nes turėjo kažkokių bėdų.



– O Ravena tikrai Tasdaro? – netikėtai susimąstė Felicija. – Ji man pasakojo savo istoriją, bet vis dar sunku patikėti, kad visai šalia manęs buvo pusiau demonė. Pažvelgusi į ją nė nepasakyčiau, kad jos tėvas gali būti pats Tasdaras.



– Deja, tai tiesa, Lina turėjo atsisakyti savo vaikų, kad galėtų ją priglausti, – patvirtino Andora. – Tuo metu jai buvo sunkus laikotarpis, tad negalėjo išmaitinti net keturių burnų.



– Tuomet kodėl sutiko priglausti Raveną ir Agnesę? Argi Arela ir Eliza negalėjo perduoti jų kam nors kitam?



– Nežinau, tai labai komplikuota. Tuo metu vyko karas, galbūt nebuvo kam kitam jų prižiūrėti, – moteris pagaliau susivokė paleisti jos ranką. – Tiesa, turime pasakyti tau kai ką labai svarbaus. Prisimeni, kažkada pasakojome apie Averiną, Azryato princesę, kuri turės suteikti naujų galių Azaros žiedui?



– Žinoma, prisimenu, – nieko nesuprasdama, Felicija pažvelgė į Anetę, bet toji tik gūžtelėjo pečiais. – Jūs padėjote Arelai jos ieškoti, ar ne?



– Taip, bet manome, kad daugiau nebereikės, nes... gali būti, kad Averina esi tu.



Mergina apstulbusi žiūrėjo į ją, bandydama suprasti, ar ji nemeluoja, bet nesukrutėjo nė vienas jos veido raumenėlis.



– Tai turbūt pokštas, aš negaliu būti Fantazijos palikuonė.



– Bet gali būti reinkarnacija.



– Nejaugi? O iš kur sužinojai, kad Averina būtent aš?



– Tą dieną, kai pirmą kartą sutikai Raveną, tai parodė Zurato veidrodis. Ji nežinojo, kodėl veidrodis nuvedė iki tavęs, bet spėjame, kad būtent dėl to, jog esi princesė.



– Bet jūs net nesate tikri, kad esu tas žmogus, kuris aukosis dėl Azaros žiedo, ar ne? O kas, jeigu visa tai klaida? Jeigu buvo kita priežastis, kodėl veidrodis mane suvedė su Ravena?



– Būtent todėl ir turime patikrinti, ar žiedas priims tavo magišką energiją, juk nieko blogo dėl to nenutiks.



– Na gerai, galėsime patikrinti, – galiausiai sutiko ji. – Nors vis dar netikiu, kad Averina esu aš.
Lunarija