Žiemkenčiams , rodos, pūgos vis sapnuojas,
ir šąla pakraščiai ant žalmargo dirvono.
Žiema iš šiaurės nebegrįš į žalią guolį-
ten stirnos ganosi, delčia valktim apjuodo -

nurimo pelkės, dūsauja akivarai pažliogę
vaiduokliais medžiai apsimetę merdi.
Kalėdos kulgrindoj slapčia sudriks atslinkę  ,
nubusiu su aušra prie šalto kluono,

nužvelgsiu prakartę - ten gims ir takas,
iš lenkto vėjo ,iš driskaus  mėnulio -
aš be valtelės molžemy  širdim irkluoju
maldingai žiemryčiui žaltvykslėmis klajojant.