Kokia gali būti nepakeliamo skausmo forma,
Kaip kalnas ar jūra, kaip sudaužytas rūmas,
Kaip paskutinis atodūsis, kaip bebalsis riksmas,
Kaip minioje dingęs vaikas ir alpstanti motina.
 
Kaip  įtempti žmogaus raumenys prieš nukryžiavimą,
Kaip neapykantos jūroje skandinama mylinti širdis,
Kaip  meilės žodžiai paverčiami neapykantos kalba,
Kai suplėšoma, sugriaunama visas tikėjimo rūmas.
 
Kaip  nepritrukti ašarų, kad išplautum skausmo jūrą,
Kaip  nepritrukti meilės, kad nugalėtum neapykantą,
Kokius ištarti paguodos žodžius, prisiliesti prie skausmo,
Kad jis pamažėle tirptų kaip deganti žvakė ir jo neliktų.
 
Mes esame visi skausmo broliai ir skausmo seserys,
Visų mūsų širdys labai sužeistos ir kraujuojančios,
Ar dar galime savo skausmu vieni su kitais pasidalinti,
Lyg kasdienine duona, padėta ant stalo, dar garuojančia.