Demono vaikas IV-4

Antras skyrius. Valdovas



Žiema baigėsi ir pagaliau atėjo pavasaris. Kartkartėmis dar papūsdavo žvarbūs vėjai ir atsirasdavo sniego, kuris apklodavo pasenusią žolę, bet galiausiai saulė išplonėjusį sniegą įveikė. Nuo to laiko kiekvieną rytą buvo galima išvysti raudonai geltonus tarsi gaisrai saulėtekius, žadančius gražią dieną keleiviams. Seniai žinomais takais, per protakas, ežerus ir upes į Žvejų kaimelį jie dažniausiai plaukdavo valtimis, o po to keliaudavo pėsčiomis mišku. Tai atrodė itin varginantis užsiėmimas, nes apylinkėse buvo prigulę galybė virtuolių, besiraizgančių vijoklių ir pridygę tankių lapuočių medžių, pro kuriuos tekdavo visą laiką brautis jėga, mat sausos šakos po kojomis nelinkdavo ir kaip vinys kibdavo už drabužių.



Kai kur gūbrių apsupti plytėjo jaukūs nedideli slėniai su seklių ežerų ir ežerėlių grandinėmis. Patys sekliausi po sausringos vasaros visiškai išdžiūdavo ir būdavo galima vaikščioti jų dugnu, pilnu beveik nužydėjusių vilkdalgių, tačiau dabar, kai dar tik įpusėjo pavasaris, nuo žiemos sniego jie buvo gerokai patvinę. Pakeliui tarp retų medelių jau augo pavienės gėlės, o varnauogių pievelėje triukšmingai karksėjo varnų pulkelis. Rami rytmečio saulė viliojo į pakrantės uogynus, nors mėgstamiausia jų vieta buvo pačioje tamsiausioje Mirties girios glūdumoje.



Saulė išniro kiek aukščiau, bet vis dar slėpėsi už keterų, o ežerų salose jau gyveno pirmutinė jos šviesa. Visu tuo grožėdamasi, Goda ramiai žingsniavo Sidabrinio Sfinkso upės pakrante.



„Lina turėtų gyventi visai netoli, – mąstė ji. – Privalau su ja pasikalbėti taip, kad nesužinotų tėtis“.



Ilgą laiką beeidama tolyn mergaitė pavargo, tad nusprendė šiek tiek pailsėti ir išsiavusi batus įbrido į vėsią upę. Tai buvo atgaiva po karščio. Užsimerkusi ji laipiojo per šaltus akmenis, maloniai masažuojančius pėdas, ir galvojo apie savo tėvą. Pastaruoju metu jis keistai elgėsi, tarsi bandydamas kažką nuslėpti. Būtent apie tai ji ir norėjo pasikalbėti su Lina, galbūt toji ką nors žino. O gal tai buvo kažkas susijusio su mama? Juk ji nežinojo, nei kur ji yra, nei ką veikia, galbūt gailisi dėl savo poelgių ir nori grįžti? Nors ne, Goda nenorėjo, kad mama grįžtų, jai buvo gera ir su tėvu, jis vienintelis rūpinosi ja nuo pat gimimo, kodėl turėtų galvoti apie mamą būtent dabar?



Skubiai išlipusi iš upės ir stengdamasi nevarginti savęs bereikalingais klausimais, mergaitė patraukė per pievą, Linos namų link. Tėvas kažkada sakė, kad jie prie Krištolo rūmų, tad labai vargintis neteks. Ir iš tikrųjų, visai netoliese ji pamatė platų vieškelį, už kurio stovėjo baltas namas, aptvertas tamsiai ruda tvora. Kitų pastatų aplinkui nebuvo, o tai reiškė, kad pagaliau pasiekė savo tikslą.



„Tikiuosi, neatėjau pačiu netinkamiausiu laiku, – svarstė Goda, sparčiai artėdama prie namo. – O jeigu dabar Linos čia nėra?“



Sustojo prie aukštos tvoros ir pro kraštelį pažvelgusi į kiemą nieko nematė, tik aukštą žolę, daugybę dilgėlių ir pažeme besirangančių vijoklių.



– Keista, tarytum niekas čia negyventų... – susimąstė mergaitė, bet staiga apsigręžė, išgirdusi balsą:



– Nes iš tiesų niekas čia ir negyvena.



Priešais ją stovėjo Rodžeris, primerkęs akis ir sunėręs rankas ant krūtinės. Silpnas vėjas kedeno jo banguotus kaštoninius plaukus, veide išryškėjo nieko gero nežadanti šypsena.



– Ką čia darai? – piktai paklausė Goda.



– Verčiau aš turėčiau tavęs to klausti.



– Man tik reikia pas Liną.



– Tikrai? – vyro akys išsiplėtė iš nuostabos. – O kam tau ji?



– Kodėl turėčiau sakyti būtent tau?



Vos įstengdamas tvardyti pyktį, Rodžeris grėsmingai priartėjo. Nežinodama, kokių tikėtis veiksmų, mergaitė įsitempė it styga, bet bėgti nesiruošė, nors jis stovėjo vos per kelis centimetrus nuo jos ir bet kada galėjo suvaryti į šonkaulius durklą, kurį laikė prisisegęs sau prie diržo.



– Gerai, gali ir nesakyti, bet tada nesužinosi, kur ją rasti, – pro dantis iškošė jis.



– Mano tėvas gali susisiekti su Lina.



– Tuomet kodėl iki šiol to nepadarė?



– Ne tavo reikalas, – įsižeidusi atkirto Goda. – Manai, kad pamiršau viską, ką pridirbai? Pati savo akimis mačiau, kaip nusmeigei mano tėvą, bet tau vis tiek nepavyko jo nužudyti, o tuo pačiu praradai ir Zurato veidrodį.



– Buvau per daug neapdairus, todėl taip ir nutiko. Pyktis ir kerštas visuomet paverčia žmones aklais, bet žinok, kai ateis laikas, nudėsiu ne tik tavo tėvą, bet ir Raveną.



Stengdamasi suvaldyti savo jaudulį, Goda per žingsnį atsitraukė.



– Žodžiais manęs neįbauginsi, nes greičiau tave nudės Tasdaras.



– Ir už ką gi? Ar už tai, kad iš jo kelio pašalinsiu priešus? – nusijuokė Rodžeris. – Ak, tiesa, dabar jis surakintas požemiuose, kaip gali kažko imtis, jei net nežino, kas vyksta aplinkui?



– Ravena yra Tasdaro duktė, nejaugi nė kiek į tai neatsižvelgsi? – sukandusi dantis iškošė ji.



– Net jei ji ir paveldėjo iš jo kažkokią galią, man tai nieko nereiškia. Gali mėginti ją apsaugoti, bet nuo likimo niekas nepabėgs. Taip taip, puikiai žinau tą istoriją, manęs neapgausi. Geriau dabar rūpinkis savimi, nes jei dar kartą pastosi man kelią, mirsi kartu su savo tėvu.



Vyras apsisuko ir mostelėjęs savo tamsiai violetiniu apsiaustu teleportavosi į Tamsos Karalystę. Goda liko stovėti viena. Situacija jai visiškai nepatiko. Kadangi Tasdaro nebuvo, Rodžeris dabar galėjo daryti ką panorėjęs, o tai reiškė, kad pavojus grėsė visiems, kurie bent kartą ėjo prieš jį. Tačiau didžiausia mįslė buvo Melburnas. Tą dieną, kai Gordonas pagaliau pažabojo Tasdarą, jis dingo be pėdsako. Mergaitė bandė spėlioti, kas galėjo nutikti, galbūt pasinaudojęs proga, kad Tasdaras uždarytas požemiuose, jis pabėgo iš Tamsos Karalystės, arba... vis dar ten liko. Bet ne, Godai buvo sunku patikėti, jog dabar, kai viskam vadovavo Rodžeris, Melburnas norės ten pasilikti, Gordonas sakė, kad jie jau daug metų konkuravo vienas su kitu.



Po tokių apmąstymų mergaitė nusprendė grįžti namo ir atidėti susitikimą su Lina. Galbūt pasitaikius progai galės su ja pasikalbėti kitaip ir net nereikės aiškintis, kur ji dabar gyvena, juk negalėjo taip paprastai teirautis tėvo, jam iškart kiltų daugybė klausimų, į kuriuos ji negalėtų atsakyti. Žinoma, būtų kur kas geriau, jei jis pats viską papasakotų, bet Goda klausė jau tiek kartų, kad žinojo, jog atsakymo vis tiek nepavyks gauti. Ak, ir kodėl jos tėvas savo problemas visuomet turi laikytis tik sau? Kodėl negali bent viena pasidalinti su ja?



Mergaitė sunkiai atsiduso. Dar nemokėjo deramai teleportuotis, tad namo grįžti galėjo tik savomis kojomis. Gerai, kad žinojo, kur yra antrieji Šešėlių Karalystės vartai, nes visiškai netroško keliauti per Mirties girią ir susidurti su ją saugančiais žvėrimis. Ypač po to, kai sužinojo, kad jų ten visa gauja, o ne vienas, kaip iš pradžių visi manė.



Tam, kad praeitų antruosius vartus, jai teko bristi per Sidabrinio Sfinkso upę ir kirsti krioklį. Ledinis vanduo vos jos nenubloškė, bet vos tik spėjo pagalvoti, kad nepavyks praeiti, suvokė stovinti Adarlano mieste, tad perbėgusi plačią alėją pagaliau įsuko į savą gatvelę ir smuko pro duris.



– Tėti! – lipdama laiptais pašaukė ji, tačiau Gordonas neatsiliepė. – Tėti, tu čia?!



Tuo metu laiptų viršuje pastebėjo Arelą. Toji jau norėjo eiti į kambarį, bet išgirdusi balsą atsigręžė.



– Kaip gerai, kad grįžai. Gordonas nerimavo dėl tavęs, išėjai jam nieko nesakiusi.



– Kur jis? Ar jam viskas gerai?



– Taip, kuo puikiausiai, – šiek tiek sunerimusi ji nužvelgė mergaitę. – Kažkur išėjo, sakė, greitai grįš. O kodėl klausi?



– Na, juk žinote, jo galios silpsta, bijau, kad kas nors nutiks.



– Puikiai tave suprantu, ir pati labai nerimauju, bet neabejoju, kad jis viską mums paaiškins.



– Tuomet kodėl to nepadaro dabar? – niekaip negalėjo suprasti Goda. – Aš jau norėjau pasikalbėti su Lina, galbūt ji kažką žino, bet pasirodo, kad ji jau nebegyvena Žvejų kaimelyje. Kodėl man niekas to nepasakė?



– Keista, aš taip pat nežinojau, – moteris nusileido laiptais ir patraukė svetainės pusėn. – Jeigu nori, galiu tučtuojau su ja susisiekti ir paklausti adreso.



– Būtų visai neblogai, – sekdama iš paskos apsidžiaugė mergaitė.



Arela pasuko už kampo ir galiausiai atsidūrusi svetainėje prisėdo ant sofos, norėdama susitelkti į telepatiją. Deja, kad ir kiek kartų bandė, susisiekti su Lina nepavyko.



– Nesuprantu kodėl, bet Lina blokuoja savo energiją, o tuo pačiu ir telepatinį ryšį, – tik dar labiau sunerimo ji. – Gal kas nors nutiko?



Goda susimąsčiusi minutėlę tylėjo ir stengėsi suprasti, kas galėjo priversti Liną atsiskirti niekam to nepranešus. O kas, jeigu ji atsiribojo visam laikui ir jiems daugiau niekada nebepavyks jos rasti?



– Man atrodo žinau, kas nutiko, – staiga prakalbo mergaitė. – Ji slepiasi nuo Rodžerio.



– Kodėl taip manai? – Arela nustebusi pažvelgė į ją.



– Kai nuėjau prie Linos namų, ten buvo ir jis. Iš pradžių nesupratau, ką jis ten veikė, bet turbūt taip pat jos ieškojo, tik man neišsidavė. Tuo pačiu jis pasakė, kad vieną dieną susidoros su visais savo priešais, taip pat ir su manimi.



Norėdama ją nuraminti, moteris šiek tiek nedrąsiai apglėbė jos pečius. Nesuprasdama, iš kur toks gerumas, Goda nesipriešino ir neatsitraukė.



– Neklausyk Rodžerio, jis visuomet perlenkia lazdą, nėra jokios priežasties, kodėl jis turėtų tavimi atsikratyti.



– Žinau, – vos girdimai sukuždėjo ji. – Ir vis dėlto bijau, kad nutiks kažkas labai siaubingo...
Lunarija