Netyla šūviai, sirenos kaukia,
Nebyli širdis baimės kupina,
Nutilo juokas, muzika neskamba,
Jau atpirkimo taurė kraujo sklidina.
 
Ateik  žmogau, paimki šitą taurę,
Pašventink žemę, dangų ir žvaigždes,
Te pagaliau nutyla visos karo salvės,
Saugiu keliu te vėlei žengia žmonija.
 
Koksai baisus yra tas karo veidas,
Tuščiom akiduobėm žemė nusėta,
Nutrauktos kojos, galva beveidė
Ir rodos visa žemė virtusi kapų vieta.
 
Dangau, kaip suvaldyti baisų pyktį,
Širdis ne atleidimo, keršto kupina,
Dangau, aš suprantu tą didį norą,
Kad Žemė būtų taikos planeta.
 
 Sukūrei tokį nerimastingą žmogų
 Ir draskomės lyg žvėrys miškuose,
 Dėl duonos kąsnio,  žemės lopinėlio,
 Nors patikėta  žemė styro apleista.
 
 Aš prarandu tikėjimą, Tu netenki vilties,
 Kad galim būti vis dar geresni, kitokie,
 Tiek kartų išbandyti ant slenksčio netekties,
 Bet nuodėmė daug galingesnė negu tikies.
 
Apsibarstykim galvas pelenais, supraskim,
Uždegti didį laužą lengva, bet užgesint sunku,
Prašykim atleidimo tūkstančių tūkstančius kartų,
Gal bus tai paskutinis kartas ir paskutinis atleidimas bus.