... yra svajotojas
Veikėjai:
Svajotojas – jaunas, lakios vaizduotės, tam tikro charakterio žmogus
Futbolininkai – futbolininkai
Brolis – strazdanotas berniūkštis
Tėvas - tėvas
Motina – motina
Dviratininkas – dviratininkas
Klykianti moteris – dviratininko motina
Ranka už stiklo – dviratininko tėvas
Gydytojai ir praeiviai – gydytojai, praeiviai
Brunetė – mergina prie baro
Padavėjas – dailiai nuaugęs padavėjas
1 scena
Mėlyname dangaus fone sukasi futbolo kamuolys. Lėtai. Tarsi pasakoje. Už jo pasirodo ir į akis įkyriai suspigina saulė. Kamuolys krinta žemyn, jį iškilia, raumeninga krūtine susistabdo Svajotojas. Pilnutėlės tribūnos nuščiūva.
Svajotojas meta erelio žvilgsnį į vartų „devyniukę“ ir tarsi įniršęs bulius puola į priekį. Veržiasi aikštės kraštu, suklaidina du varžovus. Prie jo atskuba trečiasis. Svajotojas rodo klaidinantį judesį, praspiria kamuolį varžovui tarp kojų... Ir štai prieš jį telieka tik vartininkas. Kairės kojos klaidinantis mostas, vartininkas lekia į dešinįjį vartų kampą. Svajotojas kaip mat sukryžiuoja kojas ir dešiniąja pasiunčia kamuolį tiesiai į vartų „devyniukę“. Kaip ir planuota.
Suriaumoja pamišę fanai. Pasakiškai sukasi žydras žydras dangus.
Žiūrovų ovacijose ima ryškėti vienas balsas. Vienas vienintelis. Įkyrus. Ir šaižus... Galiausiai prieš Svajotojo akis iškyla strazdanotas berniūkštis.
Brolis: - Asile tu, juk dievagojais, kad prisuksi žadintuvą. Pažiūrėk, jau vienuolika! Tėvas mus dabar tikrai užmuš.
Svajotojas suraukia kaktą ir primerkia užsimiegojusias akis. Meta žvilgsnį į futbolo kamuolį. Taip, jis toks pat, kaip visada – kambario kampe ir akivaizdžiai stokojantis oro.
2 scena
Gatve skubiu žingsniu žergnoja du broliai. Vienas dar apsimiegojęs. O kitas linksmai kikenantis ir guviai kratantis galvą.
Brolis: - Bet tu ir vėpla.
Svajotojas: (vikriai užvožia berniūkščiui per galvą, Brolio šukuosena pasišiaušia) – O tu dar per mažas šūdas, kad man tai sakytum...
3 scena
Matosi tik sena, savo tikriausiai jau atgyvenusi mašina. Ir girdisi sodrus, intensyviai besikeikiantis balsas. Brolis didžiameistriškai sukrenkščia. Išnyra tepaluoto Tėvo fizionomija.
Tėvas: (iššnypštęs liaudyje taip vadinamą “snarglį”) – A, inteligentai vis dėlto teikėsi ateiti. Nieko. Mes čia su Mažute (tėviškai bumbteli dideliu raktu per automobilio kapotą) rasime užsiėmimą ir jūsų baltoms rankutėms.
Brolis: - Būtų smalsu sužinoti… (šelmiškai kilsteli antakius) Kokį?
Tėvas: - Mirkysim.
Svajotojas: (tik dabar atsisukęs) – Atsiprašau? (sunkiai susivokdamas).
Tėvas: - Taip taip, mirkysim. (linkčioja galvą) Tepaluose, benzine. Šūduose! Jei tik reiks, tai net acte. Kad tik tos jūsų baltosios rankutės bent kiek patamsėtų.
Svajotojas: (tyliai sau po nosim, silpnėjančiu balsu) – Ir tik dėl to, kad visi būtų beprasmiškai užsiknisę...
4 scena
Virte verda darbas. Mašina atrodo taip pat beviltiškai, bet Tėvas ją jau giria:
Tėvas: - Dar truputį, inteligentai. (užsivedęs, spindinčiomis akimis) Sugebėkit dar minutėlę išlaikyti tiesiai ir rytoj mes jau riedėsim kaip karaliai.
Brolis: („pritrenktu“ veidu, sukandęs dantis) – Minutėlę? Turbūt jau prieš pusvalandį sakei lygiai tą patį.
Svajotojas: - O aš ir pėsčias galiu eiti kaip karalius.
Tėvas: - Užsičiaupt! Pritildykit dar savo srėbtuves pusvalandukui (Brolis antrame plane sulinkčioja – „Nu va va... Prasideda“)... Ir tada jau galėsit dingti nafik į visas keturias pasaulio puses. Ten, kur ir tas pats karalius pėsčias vaikšto. (ir iššiepia ne pačius geriausius dantis).
5 scena
Svajotojas laiko vamzdį sutelkęs visas jėgas. Tačiau nejučia užsisvajoja. Kad darbas jau baigtas. Kad važiuoja visa šeimyna, o aplink vis žalios pievos. Jis atsidaro langą. Plaukus kedena vėjas...
Staiga triukšmingai krenta variklis. Tėvas suriaumoja tarsi liūtas.
Tėvas: - Nu, viskas, žąsinai. Dabar tai jau tikrai darbelio bus gerą pusvalandį.
Brolis: (atsidūsta) - O ne, ir vėl visa darbo savaitė...
6 scena
Rytas. Svajotojas ir jo lova. Žvilsgnis į lubas. Ir planai, planai. Daugybė planų šiai dienai. Kaip susitvarkys kambarį, kaip padės mamai ir tėčiui. Kaip senų senovėje pradėtą klijuoti lėktuvo modelį šiandien pagaliau pavers realybe, puikiausiu iš savo darbų. Ir taip toliau – vis sukasi galvoje...
Ant kambario grindų savo žavingą atspindį meta pilnatis. Svajotojas laiko rankoje prakąstą obuolį. Netvarkingo, sujaukto kambario kampe guli senų senovėje pradėtas klijuoti šaunaus lėktuvo modelis.
7 scena
Vaikinas sėdi automobilyje. Pirštai slidinėja vairu ir muša pasikartojančią melodiją. Svajotojas užsimerkia. Giliai įkvepia oro – dabar jo plaučiai pilni. Pečiai atsipalaiduoja ir galva nusvyra atgal. Tuoj tuoj viskas paskęs nežinomybėje...
8 scena
Staiga pasigirsta šlykštus-čaižus asfaltu čiuožiančios padangos garsas. Vokai nuo akių nušoka tarsi aukštyn trukteltos žaliuzės. Kitoje gatvės pusėje dideliu greičiu atskrieja dviratis. Parvirsta ant šono. Vaikiškas kūnelis ant jo sučirškia po įkaitusia asfalto „tarka“. Oda skrieja į šonus ir skausmas įsisiurbia giliai po ja.
Svajotojas iš netikėtumo užspringsta. Užsikosėja. Palinksta prie vairo. Mintys iššoka iš galvos.
Ir pasileidžia bėgti link nelaimėlio. Vikriai nukelia nuo jo dviratį. Rūpestingomis rankomis nuneša ir paguldo vaiką ant žolės. Tada vikriai susuka greitosios pagalbos numerį bei praneša apie ką tik įvykusią nelaimę...
9 scena
Visa apimantis barškantis stiklas. Ir pamišusi ranka, trankanti jį iš lauko pusės.
Svajotojas pašoka. Jo veidas juk prilipęs prie šio stiklo, kai tuo tarpu visai šalia mašinos vyksta tokie įvykiai. Klykianti motina, gležnas kūnelis ant raudonų neštuvų ir didelis sujudimas aplink...
Ranka atplėšia mašinos dureles. Sugriebia už marškinėlių Svajotoją ir kilstelna jį į orą. Riaumojantis balsas iš visų pusių. Ir keistas dusulys. Pasiutusiai trūksta oro. Pavieniai įtūžusio vyro pamokslo žodžiai, skambantys ausyse: „Nelaimė... Abejingumas... Šlykštynė... Pasibaisėtinas...“
10 scena
Žalias suolas žalioje alėjoje. Aplink plaukia ir plaukia žmonių upės. Svajotojas iš pradžių dar seka akimis kai kuriuos iš jų. Tačiau vėliau nejučia įsmeigia žvilgsnį į vieną tašką. Ir mintys tarsi uraganas praryja jį.
Pasaulis pamažu atsikrato spalvų. Tarsi nusipurtydamas jas. Svajotojas paspaudžia mygtuką distancinio valdymo pultelyje ir beprotiška tėkmė aplinkui ima slūgti. Karštligiškas greitis vis pertraukiamas trumputės pauzės traukulių - dabar čia vadovaus Jis. Svajotojas.
Vaikinas užlipa ant žalio suolo bespalviame pasaulyje. Ir ištiesia į priekį ranką. Sustoja žmonės, pakelia į dangų akis. Svajotojas prabyla ir žmonės nejaukiai susigūžia. Tada Vado žodžiai liejasi toliau. Stovėti lieka tik vienetai. Visi kiti krinta ant žemės ir paskęsta baisiose konvulsijose.
Svajotojas atgniaužia kumštį ir parodo likusiesiems šviesiausią delną. Pastarieji ima skubėti.
Pakylame. Pasaulis iš viršaus atrodo kaip keistas, sumišęs skruzdėlynas.
11 scena
Gražūs mediniai baldai, mielai blausios švieselės ir daug nepažįstamų žmonių, užpildančių visus patalpos kampelius. Kur tik mesi žvilgsnį. Svajotojas čia sėdi jau gerą pusvalandį. Vienas. Už apvalaus stalelio. Rankose – jau atvėsti spėjęs ištuštintas kavos puodelis.
Prie baro sėdi aukšta brunetė. Ilgomis kojomis ir liūdnomis katės akimis. Sukinėja rankose kažkokį „pavargusį“ lapelį. Kartkartėmis vis atsisukdama žvilgtelti į Svajotoją.
Tomis trumputėmis akimirkomis vaikino širdis tartum kiškelis paspartina ir taip ne patį kukliausią plakimo ritmą.
12 scena
Galiausiai ilgos kojos išsitiesia, mergina pakyla nuo kėdės ir lėtais žingsniais atkaukši čia pat. Prie vienišiaus apvalaus stalelio. Tada prisėda greta.
Svajotojo širdelė kone nusirita į kulnus. Juk nosis jau užuodžia prisirpusios moters aromatą. Ir lūpos jau jaučia jos šiltų pėdkelnių švelnumą...
Laimingasis žmogus žnybtelna sau į koją – ne, užsisvajoti negalima. Tik ne dabar.
Merginos lūpos prasiveria. Ir pro jas pasiberia saldūs tartum braškės žodžiai. Kaip ilgai jis apie tai svajojo. Kiek galvojo. Ir sapnavo naktimis. O dabar ji čia, šalia. Visai čia pat. Galėtų paliest rankomis, jei tik panorėtų...
Jiedu šnekučiuojasi. Švelniai, tarsi įsimylėjeliai. Ir intymiai, tarsi seniai suaugusieji. Nepaprasta kalbėtis su tokia būtybe tokiomis temomis. Taip gera būti kartu.
Tačiau netrukus ji ištarė kažkokį keistą sakinį.
Brunetė: - Jūsų gyvenimo sąskaita, ponaiti.
Svajotojas pakelia aukštyn akis. Priešais stovi dailiai nuaugęs padavėjas. Kažkur tolėliau už jo nugaros prie baro sėdi Brunetė. Vis sukdama rankose popierėlį.
Padavėjas: - Atsiprašau. Jūsų sąskaita, ponaiti.