Pasaka
Manęs čia nebūta
tik puse lūpų „apie" šnabždėta
vasaros primenančios rojų
žiemos kankinančios pragaru
skaistyklų nėra
buvai arba ne
gyvas
kartą tik vieną
šimtai gyvenimų
vieno neverti
pagavau tavąjį
naktį už lango lietaus lašais barbenantį
vėles už spintos krebždančias
į tavo gyvenimo korį besigremžiančias
muziką skambančią
odą
pagaugais mušančią
būgnus nedrąsiai
lyg pirmą kartą aukojant nekaltą mergelę Actekams
šiurpas nubėga
susisuka plaučiuose džiova
susigūžia kaukas po lova
nuo kosulio
sprogsta patrankos
lietus taip regis niekad nesibaigia
lediniais lašeliais tau drasko veidą
senelės pasakų laumės
vaikystėje tokios baugios
šiandien besočiai vilkai beldžias į tavo namelio duris
galvoje mindžikuojančios mintys
ir minios minuojančios minas
išplinta viduj negerumas
gal taip skauda galvą
o gal irsta mano sąmoningumas
bandaut pagaut sapno siūlą
jei užsimerksiu gal bent trumpam
bent Ten viskas bus gerai
senelė jau negyva
vąšelis padėtas viršuj neria dulkes
su juo neužlopys akių neuroniniam pasakų tinklui
pasiilgau
dienų kada švinta
kai ežeras ir arbata
ir dar miegmaišis šiltas
mūsų kūnai atšalo
nes pasakos kuriamos tam
kad gale būtų liūdnas moralas
išėjo iš proto