Tempdama du didelius maišus, Ravena pagaliau išėjo iš savo kambario ir nusileido laiptais į koridorių. Lina tuo metu jau nešė dėžę pro laukujes duris.



– Gal tau padėti? – kreipėsi ji į mergaitę.



– Ne, vis tiek teleportuosiuosi su visais daiktais.



– Tai viskas? Daugiau nieko nepasiimsi?



– Man nebereikia žaislų, atiduosime juos į labdarą kartu su per mažais drabužiais. Jeigu nori, galiu viską sunešti į pirmą aukštą.



– Nebūtina, Ravena, pakankamai man padėjai. Tau jau metas grįžti į Azryatą, mama tikriausiai nerimauja.



Daugiau nieko nesakiusi, mergaitė lėtai priėjo prie laukujų durų. Lina iškart pastebėjo jos nusiminusį veidą ir padėjusi verandoje dėžę nukreipė į ją užjaučiantį žvilgsnį.



– Žinau, ką pasakysi, kad neliūdėčiau, nes turiu naują šeimą ir panašiai, – prakalbo Ravena. – Bet didžiąją dalį laiko praleidau čia, nelengva bus palikti šiuos namus. Bet visų sunkiausia bus palikti tave ir Agnesę.



– Puikiai žinai, kad visada būsi laukiama, mes juk neišsiskiriame visam laikui.



Mergaitė susigraudinusi stipriai ją apkabino, todėl Lina atsakė tuo pačiu, tokiu būdu norėdama išreikšti jai savo jausmus. Minutėlę jos taip ir stovėjo nepratardamos nė žodžio, bet Ravena atsitokėjo pirmoji ir ištrūkusi iš glėbio pastvėrė savo maišus.



– Na, tada iki kito karto, – šyptelėjo ji ir susikaupė teleportacijai. Dar prieš persikeldama į Azryatą girdėjo Linos atsisveikinimą, bet visai netrukus jos balsas nuslopo.



Pramerkusi akis, Ravena suprato atsidūrusi kaip tik ten, kur reikia. Priešais ją atsivėrė milžiniškas balto pastato fasadas. Pastato, kuriame nuo šiol praleis didžiąją dalį laiko. Nužvelgusi jį, mergaitė jau norėjo eiti pro vartelius, bet jie buvo užrakinti.



– Mama? – pašaukė ji. – Ar tu namie?



Tačiau niekas neatsiliepė, tad dar šiek tiek palaukusi Ravena nusprendė lipti per tvorą. Ji nebuvo labai aukšta ir tai padaryti pavyko lengvai, tik prieš tai į kitą pusę permetė maišus. Kojos dusliai trinktelėjo ant minkštos žolės, o Arelos niekur nebuvo matyti, todėl teko laukti prie laukujų durų. Buvo kilusi mintis į vidų tiesiog teleportuotis, bet mergaitė žinojo, kad taip daryti nemandagu, galbūt mama išėjo į parduotuvę ir greitai grįš.



Ir iš tikrųjų, visai netrukus Ravena išvydo baltą jos figūrėlę prie tvoros. Rakindama vartelius Arela nepastebėjo dukters ir greičiausiai būtų neatkreipusi dėmesio, jeigu toji nebūtų pašaukusi.



– Jau grįžai? – šiek tiek nustebo moteris. – Galvojau, kad užtruksi ilgiau.



– Lina sakė, kad toliau susitvarkys viena ir nenorėjo tavęs jaudinti, – paaiškino ji. – Be to, susirinkau visus daiktus.



– Ak, Ravena, galėjai eiti į vidų, nereikėjo manęs laukti.



– Maniau, kad tau nepatiks, – kaltai šyptelėjo ji. – Nesijaudink, ilgai nelaukiau.



– Duok, padėsiu panešti daiktus, – rakindama duris pasisiūlė Arela. – Parodysiu tau naująjį kambarį, jis visai netoli manojo.



Ravena tik linktelėjo ir džiaugdamasi nusekė ją iš paskos. Vis dar negalėjo patikėti, kad po tiek laiko pagaliau susitaikė su savo mama ir jos galėjo bendrauti taip, lyg nieko nebūtų įvykę.



– O kur tu buvai? – staiga paklausė ji. – Juk ne parduotuvėje, tiesa?



Prieš atsakydama, Arela palypėjo laiptais ir sustojo prie kambario durų.



– Ligoninėje. Šiandien jau leido aplankyti Gordoną, tad pamaniau, kad pasinaudosiu proga.



– Tikrai? O aš galėčiau taip pat jį aplankyti? Nespėjau jam deramai padėkoti už tai, kad man padėjo.



– Gerai, Ravena, bet po pietų, – pažadėjo jai mama. – Na štai, pažiūrėk, tikiuosi, tau patiks.



Arela palengva atvėrė duris ir dabar mergaitė galėjo aiškiai matyti kambarį. Jame daiktų buvo dar labai nedaug, bet jis atrodė žymiai didesnis nei tas, kuriame buvo apsistojusi prieš tai, o pro platų langą krentantys saulės spinduliai šviesino jau ir taip pakankamai šviesų interjerą.



– Pamaniau, kad norėsi gražaus vaizdo pro langą, – nusišypsojo moteris. – Iš toli ežeras atrodo tik dar geriau.



– Ačiū, man jis tikrai patinka, nors esu įpratusi gyventi truputį kukliau.



– Nieko tokio, priprasi. Kai nebėra tavo brolių, man pačiai čia per daug vietos, tad džiaugiuosi, kad nuo šiol būsime dviese. Na, o jeigu patinka, gali iškart ir įsikurti, tik ilgai neužtruk ir ateik į virtuvę pietų.



Arela apsisuko ir skubiai nuėjo, palikusi dukterį vieną. Ravenai pasirodė, kad ji dėl kažko labai sunerimusi, bet stengdamasi negalvoti susitelkė į kambario tvarkymą, o kuo daugiau daiktų jame dėjo, tuo jaukiau jautėsi. Vaizdas už lango atrodė tikrai labai įspūdingai, Arela žinojo, kaip jai patinka gamta, ir iš visų jėgų stengėsi, kad priprastų prie naujųjų namų, tik galbūt baiminosi, jog nepavyks to padaryti tinkamai, juk ji buvo taip prisirišusi prie Žvejų kaimelio. Mergaitė puikiai suprato jos baimę ir norėjo parodyti, kad bijoti nėra ko, net jei ir išsiilgs senų kraštų, tai dar nereiškia, kad paliks šiuos.



Pastačiusi į lentynėlę paskutinę nuotrauką, Ravena dar žvilgtelėjo į laikrodį ir nusprendė, kad jau metas eiti į virtuvę.



– Kaip tik laiku, – pamačiusi ją, Arela padėjo ant stalo lėkštę su valgiu.



Stebėdama, kaip mama vikriai sukiojasi aplinkui, norėdama paruošti arbatos, mergaitė patogiai įsitaisė ant kėdės.



– O kas nutiko mano broliams? – staiga paklausė ji. – Minėjai, kad jie čia gyveno, bet kodėl dabar ne?



Nuo tokio netikėto klausimo moteris akimirką sustingo, bet tuoj pat prisėdo šalia dukters.



– Tikriausiai Neptūnas tau pasakojo, kad prasidėjus karui Azryate išsiunčiau juos į Žemę.



– Taip, jis man sakė, bet kodėl tu jų nesusigrąžini? Nejaugi nenori, kad ir vėl čia būtų?



– Ne viskas taip paprasta, Ravena, – giliai atsiduso ji. – Aš tik norėjau, kad būtų geriau, juk jie būtų nukentėję karo metu, o Tasdarui jų saugumas nė kiek nerūpėjo. Bet tada jis siaubingai supyko ir daugiau nebegalėdamas manimi pasikliauti išsiuntė juos gyventi kitur. Tiesą pasakius, net neplanavau slėpti to, ką padariau, nes tikėjausi, kad Tasdaras mane supras, juk tavo broliai jau mokėjo naudotis savo galiomis ir jis galėjo bet kada juos aplankyti.



– Taip... – nežinodama, ką daugiau bepasakyti, nutęsė mergaitė.



– Žinau, buvau jauna, padariau daugybę klaidų, jeigu galėčiau atsukti laiką, dabar viską pakeisčiau. Beje, noriu, kad kai ką žinotum, – moteris palinko arčiau, tarsi nenorėdama, kad kas nors nugirstų jos žodžius. – Aidanas, Avianas ir Arkas nėra tavo tikrieji broliai, nes aš nesu jų mama. Auginau juos kaip savo, nes Tasdaras atėmė juos iš tikrosios motinos. Niekada neklausiau, kodėl jis tai padarė, galbūt tik nori tais vaikais pasinaudoti, nes jie yra tokie pat demonai, kaip ir jis.



– Demonai? – apstulbo Ravena. – Tikri grynakraujai demonai?



– Taip. Bet jie dar tik vaikai, tad tikiuosi, kad nieko blogo nenutiko, nors niekaip nesugebu jų rasti, – nusiminusi Arela nukreipė žvilgsnį į valgį, bet beveik iškart nutaisė linksmesnį veidą. – Atleisk, šiandien tavo gimtadienis, negadinsiu mums nuotaikos. Turiu tau dovaną, kai grįšime iš Gordono, būtinai ją perduosiu. O dabar paskubėkime, kol dar nesibaigė lankymo valandos.



Toliau jos pietavo nekalbėdamos. Iškart po to Ravena nuskubėjo į savo kambarį persirengti. Nežinojo, koks oras dabar Šešėlių Karalystėje, bet greičiausiai panašus kaip Žemėje, tad užsitempė juodas kelnes ir tamsiai mėlyną megztinį, o kai išėjo, Arela jau laukė jos koridoriuje.



– Tvirtai įsikibk man į ranką, – teištarė, ir po kelių sekundžių jos jau stovėjo ligoninėje. Moteris nuskubėjo prie registratūros pasirašyti popierių, bet jai pasakė, kad pacientas paleidžiamas.



– Tu ir vėl čia? – Gordonas nustebęs nužvelgė ką tik į palatą įžengusią Arelą, po to žvilgsnis nukrypo į šalia jos kiek nedrąsiai stovinčią mergaitę.



– Būčiau atvykusi tik rytoj, bet Ravena norėjo tave pamatyti. Nemaniau, kad per tokį trumpą laiką jums pavyks taip susibendrauti, – moteris beveik be garso priėjo arčiau. – O tau tikrai viskas gerai? Kaipgi tai, kad visą mėnesį išgulėjai be sąmonės? Argi niekas į tai neatsižvelgs?



– Nesijaudink, Arela, juk esu Ypatingasis, pamiršai, ką tai reiškia? – segiodamas savo marškinių sagas šyptelėjo jis. – Pasėdėsiu savaitę namuose ir toliau galėsiu daryti ką panorėjęs. Be to, nemėgstu ligoninių, kuo greičiau dingsiu iš čia, tuo bus geriau.



Ravena nieko nesakydama tik stovėjo prie durų ir kuo ilgiau žiūrėjo į Gordoną, tuo labiau jai atrodė, kad jau buvo sutikusi jį anksčiau, nors puikiai žinojo, jog pirmą kartą matė jį prie Šmėklų pelkės. Bet net ir tada ji juto pažįstamą energiją, tik niekaip negalėjo prisiminti, iš kur ji. O gal kažką supainiojo? Gal Goda turėjo panašią energiją, nes buvo jo dukra? Nors ne, mergaitė buvo įsitikinusi, kad jos energija į Gordono visai nepanaši...



– Leisk, padėsiu tau užsisegti marškinius, – pasisiūlė Arela, nutraukdama visas mergaitės mintis.



– Nereikia, susitvarkysiu pats, – švelniai nusišypsojęs, vyras pasigriebė nuo lovos samanų spalvos apsiaustą. – Aš jau beveik pasirengęs, tuoj galėsime eiti. Beje, sakei, kad norėsi pasikalbėti apie Rebeką.



– Taip, bet... – sutrikusi ji dar žvilgtelėjo į dukterį, po to nudelbė žvilgsnį į grindis. – Gal kitą kartą, šiandien Ravenos gimtadienis, tad po apsilankymo pas tave planavome švęsti, gal prisijungsi?



– Na gerai, jei taip nori...



Ravena buvo per daug susimąsčiusi, kad labai gilintųsi į jų pokalbį, bet išgirdusi Rebekos vardą krūptelėjo. Na žinoma, kaipgi iškart nesuprato?