Arela susijaudinusi vis žvilgčiojo į laikrodį, laukdama, kada galės užeiti į palatą. Balti ligoninės koridoriai buvo sausakimši žmonių, kurie taip pat, kaip ir ji, atvyko aplankyti artimųjų. Buvo likusios vos penkios minutės, bet nekantraudama ji vaikščiojo aplinkui, kartkartėmis nukreipdama žvilgsnį į langus, už kurių aiškiai matėsi tamsios, dangų rėžiančios eglės. Siaurais akmeniniais takeliais vaikščiojo pavieniai žmonės, bet dėmesys labiausiai krypo į duris koridoriaus gale. Buvo likusi vos minutė, kai rankena galiausiai nusviro ir tarpduryje pasirodė nedidukė, dar jauna seselė.



– Galite užeiti, – maloniai šypsodamasi prakalbo.



Tarsi jos daugiau nebematydama, Arela puolė į vidų ir paskui save tyliai užvėrusi duris nukreipė žvilgsnį į prie lango stovinčią lovą. Štai, pagaliau po tiek laiko ir vėl galėjo jį išvysti. Laikydama prie savęs raudonų rožių puokštelę, ji jau daug lėčiau ėjo į priekį. Gordono veidas spinduliavo ramybe, jog sunkiai galėjo patikėti, kad jis gyvas, juk visada buvo įpratusi matyti jį tokį energingą ir stropiai dirbantį savo Karalystės labui. Tačiau dabar jis atrodė tarsi įkalintas savo paties kūne ir ji nebuvo tikra, ką jis jaučia, ar girdi viską, kas vyksta aplinkui.



Lyg pabudusi iš sąstingio, moteris suskubo pamerkti į vazą rožes. Kažkas jau spėjo atnešti orchidėjų, ir sėsdama ant kėdės ji spėliojo, kas galėjo tai padaryti, nes tik ji, Lina ir Lorena žinojo, kur tiksliai yra Gordonas. Vis dėlto prisislinko arčiau ir šiek tiek nedrąsiai, tarsi nebyliai prašydama leidimo, pirštais perbėgo per antklodę ir sustojo prie Gordono rankos. Atrodė, lyg bijotų, nors tuo pačiu suvokė, kad jos prisilietimo jis nepajus. Galiausiai pasiryžusi suėmė jo ranką ir pakėlė sau prie veido, nuklysdama į senus prisiminimus, kuriuose dar nepažinojo Tasdaro ir nė neįtarė, kaip skaudžiai viskas pasibaigs.



– Prašau, Gordonai, pabusk, – tyliai meldė Arela. – Turiu tiek daug tau pasakyti, bet bijau, kad mane atstumsi... Aš pati kalta dėl visko, kas nutiko, bet tai buvo didžiulė klaida, niekada neatleisiu sau už tai, kad tave palikau.



Staiga girgžtelėjo durys ir moteris krūptelėjusi pakėlė galvą.



– Atleisk, jei sutrukdžiau, galiu ateiti šiek tiek vėliau, – pastebėjusi persipynusias jų rankas prakalbo Lorena.



– Ne, nereikia, gali pasilikti. Nors maniau, kad lankytojus įleidžia po vieną.



– Taip, bet pasakiau, kad būsime tyliai. Be to, norėčiau su tavimi apie šį tą pasikalbėti.



– Gerai, o apie ką? – skubiai paleisdama Gordono ranką susidomėjo Arela.



Prieš pradėdama kalbėti, pranašė susirado kėdę ir įsitaisė šalia draugės.



– Norėjau paklausti apie Gordoną. Kodėl jis iki šiol nepabunda? Argi Lina neišgydė jo žaizdų beveik iškart po to, kai baigėsi kova su Tasdaru? Kodėl dar reikėjo gabenti jį į ligoninę?



– Viskas kur kas sudėtingiau, – šiek tiek nusiminė moteris. – Nors Lina ir išgydė Gordoną, jis prarado be galo daug kraujo, todėl ir atgabenome jį čia. O po to dar išsiaiškinome, kad jo kraujo grupė labai reta, tad nebuvo lengva surasti donorą.



– Suprantu, bet tai nepaaiškina, kodėl jis vis dar nepabudo, jau praėjo tiek laiko. Gal gydytojai tau ką nors sakė?



– Ne, juk nesu jo giminaitė, – papurtė galvą Arela. – O gal Lina kažką ne taip padarė? Vis dėlto, ji nėra profesionali gydytoja, o žaizdos atrodė tikrai labai rimtos. Gordonas buvo persmeigtas kiaurai, Tasdaras galėjo pažeisti vidaus organus, dėl to teko gydyti jį ilgiau.



– Galbūt, – gūžtelėjo pečiais Lorena ir daugiau nežinodama, ką pasakyti, nusprendė pakeisti temą. – Vis dar sunku patikėti tuo, kas įvyko. Turiu omenyje, kad visi tie keliavimai laiku sutrikdė mano vizijas ir negalėjau matyti ateities.



– O dabar gali matyti?



– Vizijos nepriklauso nuo mano valios ir pasirodo skirtingu metu, be to, kad jas matyčiau, turiu būti Dvasių Karalystėje. Aišku, galiu daryti įvairius ritualus su dvasiomis, bet jos taip pat ne visada manęs klauso.



– Žinoma, – supratingai linktelėjo Arela. – Ir kodėl viskas turi būti taip komplikuota?



Tačiau Lorena į klausimą neatsakė ir sunerimusi pažvelgė į Gordoną. Jo krūtinė tolygiai kilnojosi, plaukai buvo išsitaršę ir ilgesni nei įprastai, o veidas, nepaisant to, kad ilgą laiką miegojo, atrodė perbalęs ir išvargęs.



– Tu kažką jam jauti, tiesa? – staiga prakalbo moteris. – Gali neslėpti, mačiau, kaip laikei jo ranką.



Arela susigėdusi nusuko akis ir kelis kartus nervingai persibraukė sau per plaukus.



– Tu teisi, – galiausiai pripažino ji. – Visą tą laiką, kol jis čia gulėjo, o aš negalėjau jo aplankyti... Maniau, kad niekada nerasiu ramybės.



– Tuomet kodėl nepasakai jam? Manau, kad Gordonui esi tokia pat svarbi, kaip ir jis tau.



– Viskas kur kas sudėtingiau nei manai, – vos girdimai sukuždėjo Arela. – Kažkada draugavome netgi labai artimai, bet aš pati viską sugadinau. Dabar Gordonas manęs neprisileidžia ir nori būti tik draugais, nes greičiausiai bijo, kad ir vėl jį įskaudinsiu. Patikėk, iš visų jėgų stengiuosi būti tik draugė, bet man tiesiog neišeina, nes jaučiu jam kitokius jausmus. O svarbiausia, kad jis taip pat neabejingas man, bet stengiasi savo jausmus užgniaužti.



– Palauk, nesuprantu, – įsiterpė Lorena. – Ar tai reiškia, kad jūs su Gordonu draugavote dar tada, kai nepažinojai Tasdaro?



– Taip, – linktelėjo ji. – Bet Tasdaras apžavėjo mane naudodamas burtus, todėl vis mažiau laiko praleidau su vyru, kurį iš tikrųjų mylėjau. Blogiausia tai, kad jis melavo man savo vardą, sakė, jog yra Aidanas. Jokiu būdu nebūčiau atsekusi, kad jis Tamsos Karalystės valdovas, ir dar demonas.



– Sakai, Aidanas? – susimąstė pranašė. – Iš dalies jis nemelavo, tai antras jo vardas. Atrodo, vienas iš jo sūnų taip pat Aidanas, ar aš klystu?



– Ne, tu teisi, – Arela vos įstengė sulaikyti ašaras, jos pečiai virpėjo. – Jeigu ne tu, niekada nebūčiau sužinojusi tikrosios jo kilmės. Iškart po to norėjau grįžti pas Gordoną, bet jau buvo per vėlu, jis turėjo kitą. Žinoma, kokia aš buvau kvailė, kaip galėjau manyti, kad lauks moters, kuri jį paliko dėl kito?



– Nekalbėk taip, Arela, puikiai žinai, kad dėl visko kaltas Tasdaras. Jis tik vertė tave manyti, kad jį myli, norėdamas tavimi pasinaudoti, o jei Gordonas vis dar kažką jaučia, galbūt nėra taip jau blogai, jam tiesiog reikia laiko. Jis juk žino, kad iš tiesų niekada nemylėjai Tasdaro, tiesa?



– Taip, žino, aš jam viską pasakiau, – stengdamasi nurimti, Arela kelis kartus giliai įkvėpė oro. – Ačiū, kad bandai mane paguosti, gal tu ir teisi. Be to, Gordonas tiksliai nepasakė priežasties, kodėl nebenori su manimi suartėti.



– Manai, kad yra kažkokia kita priežastis?



– Nežinau, galbūt tai susiję su tuo, kodėl jo gebėjimai silpsta, – moteris švelniai paglostė Gordono ranką. – Kartais atrodo, kad jis serga nepagydoma liga ir nenorėdamas manęs skaudinti nieko apie tai nesako.



Lorena užjausdama nukreipė žvilgsnį į Gordoną ir sunkiai atsiduso.



– Privalai su juo pasikalbėti ir viską išsiaiškinti, tik tada galėsime daryti išvadas. O kol kas per daug neliūdėk, gerai?



– Pasistengsiu, – nenoriai šyptelėjo Arela.



– Ką gi, tada man jau metas. Laukia darbai, nenoriu pavėluoti, – pakilusi nuo kėdės ji dar apkabino draugę ir palinkėjusi stiprybės pranyko už durų.



Arela kurį laiką sėdėjo susimąsčiusi. Galbūt Lorena buvo teisi ir ji per daug viską dramatizavo, tad stengdamasi iš galvos išmesti nereikalingas mintis palinko prie Gordono ir padėjo galvą jam ant krūtinės. Jei tik galėtų, visą dieną praleistų gulėdama šalia jo, klausydamasi ritmingo širdies plakimo ir tokiu būdu žinodama, kad jis vis dar gyvas, kad galbūt visai greitai atmerks savo tamsias smaragdines akis...



– Prašau, kodėl tu negali pabusti? – spausdama tarp pirštų antklodę sukuždėjo moteris, bet staiga pajuto pečius apglėbiančias rankas ir nustebusi pakėlė galvą. Gordonas vis dar gulėjo užsimerkęs, bet vos vos šypsodamasis.



– Kažką sakei? – vos girdimai prakalbo.



– Gordonai? – nustebusi aiktelėjo ji, bet tuoj pat nudžiugusi persikėlė ant lovos, suimdama abi jo rankas. – Kaip jautiesi? Tau viskas gerai?



– Kur aš? Kas atsitiko? – užuot atsakęs paklausė jis. – Nieko neprisimenu...



– Tu koveisi su Tasdaru ir jis tave nusmeigė, bet spėjai panaudoti prieš jį amuletą, – vis dar negalėdama patikėti, kad jis pabudo, Arela nusibraukė skruostu riedančią džiaugsmo ašarą.



– Taip, šitą pamenu... – Gordonas palengva atsisėdo ir pirštais pasitrynė smilkinius. – Neprisimenu, kas buvo po to.



– Ir neprisiminsi, jau daugiau nei mėnesį gulėjai be sąmonės.



– Tikrai? – primerkęs akis jis įdėmiai nužvelgė Arelą. – Bet man reikia prižiūrėti Karalystę, negaliu čia tiesiog gulėti...



– Gali dėl to visiškai nesijaudinti, visas tavo pareigas puikiai atlieka Aristėjas.



– Gerai, – šiek tiek aprimęs jis atsirėmė į pagalvę. – O kas nutiko Tasdarui? Kur jis?



– Elzaro amuletas suveikė, todėl Tasdaras neteko savo galių ir be jokių problemų galėjome įkalinti jį požemiuose, – Arela stengėsi tolygiai kvėpuoti, vos įstengdama suvaldyti besiveržiantį jaudulį. – Manai, kad tai viskas? Kad Tasdaras pagaliau pažabotas ir mums nebereikės galvoti apie pasaulio pabaigą?



– Nesu tikras... – susimąstė žynys. – Sunku pasakyti, kas mūsų laukia. Kai pasikeitė ateitis, nežinia, kiek laiko praeis, kol Lorena vėl pradės regėti vizijas. Vis dėlto, turime būti budrūs ir neišleisti Tasdaro iš akių.



– Bet net ir ištrūkęs iš nelaisvės jis nebegalėtų pridaryti žalos, ar ne?



– Niekas nežino, ką jis gali padaryti, todėl ir turime jį prižiūrėti. Be to, Tasdaras ne vienas, nepamiršk jo tėvo, vieno iš Visatos kūrėjų, jeigu jis sužinos, kas nutiko, būtinai įsikiš.



– Taip, žinoma, – šiek tiek nusivylusi pritarė Arela, nedrąsiai braukdama jam per ranką. – Džiaugiuosi, kad likai gyvas, aš tau dar kai ko nepasakiau. Tai susiję su Rebeka.



– Su Rebeka? – kilstelėjo antakius jis. – Jos juk nepavyko išvaduoti, tiesa?



– Taip, Lorena sakė, kad Žemutiniuose požemiuose jos nerado, turbūt Tasdaras nugabeno ją atgal į Rubeno planetą. Bet tai, ką turiu tau pasakyti, su tuo visiškai nesusiję, – nežinodama, kaip viską paaiškinti, moteris pakilo nuo lovos ir neramiai apsidairė po palatą. – Per daug apie tai negalvok, pasikalbėsime daugiau, kai išeisi iš ligoninės, dabar svarbiausia, kad pasveiktum.