Per baltą pievą šliaužia vakaras,
It vagis, Saulę iš Dienos pagrobęs;
Žiemos kailinių draiskanos,
Pūga pavirtusios, ant vėjo joja...
Pūga pūga... ir kelio neberasi...
Sugrįžti jau negali – pėdas sniegas užklojo,
Eiti į priekį taipogi negali;
Aukščiau kelių sniegan klimpsta kojos.
Šiaip taip – pasieki miško proskyną –
Vasarą čia buvo platus takas
Ir žemuogių saldžių galėjai rasti.
Dabar – tik šalto sniego patalas,
Užklojęs  jaunystės atmintį.
Atsiremiu į seno ąžuolo kamieną;
Jam, ko gero, yra jau šimtas metų.
„Ąžuole, Ąžuolėli, ar pameni –
Stovėjau ne viena prieš daug vasarų?“
Niekas negirdėjo ir nematė
Kaip karštos lūpos meilės žodžius sakė.
Kaip gera atmiršti viską visą,
Ką užklojo užmiršimo lapai.
Mano sapnuose neramios mintys
Po praeities miškus klajoja...