Eini mišku, o tau, atrodo, šnabžda:
— Tiktai tyliau, nežadinki pušų.
Nežadink beržo, žaliaskarės eglės,
Nei raisto viržių gausiai apsnigtų.
 
Matai, žiema visus sumigdė,
Užklojo patalais baltais.
Palikus, į laukus nubrido,
Kur pūgai šėlt per naktį leis.
 
Kvėpuok ir semk ramybę gaivią,
Dabar jinai pasaulyje  brangi.
Per žemę plaukia griausmų aidas,
Vaitoja žmonės karo sūkury.
 
O čia, tiktai genys, margasis kalvis,
Kartais pabeldžia su snapu.
Kažką suras, sules, vėliau pavargęs,
Tankmėj miegos ilgu miegu.
 
.................................................
Ir taip iki pavasario, kol jaunas kovas
Medžius pažadins sprogti ir žydėti.
Virpės, kvepės palaukių, girių oras,
Gyvybė veršis upėmis tekėti.
 
Tada dainuok, dainuok žmogau miške,
Tegul pasklinda džiaugsmas iš krūtinės.
Žaliam gamtos naujam atgimime
Būk sargu saulėtos, taikios ramybės.