Šoka snaigės baltutėm suknelėm, į šventę panašios,
Lyg globodamos vakaro tylą vienatvės lange,
O po to, tarsi mintys sutūpusios supas ant eglių,
Kol nubyra į pusnį palietus trapumą – Tave.
Kartais būna, kad kalba laiškai, nors buvau juos išmetus,
Pasigirsta artumas prikimusiam Tavo balse,
Ir užplūsta viduržiemy spalvos gėlėto pavasario,
Nors atrodė, kad žemėj nebūna žiemos niekada.
O dabar ji yra. Ji atėjo, atnešusi šventinį nerimą,
Užpustytais keliais ir įstrigusia laime sniege…
Gal negausiu šįkart dovanų, brangesnių už gyvenimą,
Bet išsaugosiu viską, kas gali priminti Tave.