Pirmas skyrius. Nauja pradžia



1950 metai, Vasario 20 diena



Lina susimąsčiusi stovėjo prie židinio, ant kurio buvo sudėta daugybė nuotraukų, bet dėmesį patraukė tik viena, tad negaišdama paėmė ją į rankas. Ilgesingai atsidūstant, pirštai perbėgo apdulkėjusiu rėmeliu. Rodžeris, Lina, Ravena ir Agnesė, visi keturi, tarytum tobula šeima, šypsodamiesi glaudėsi vienas prie kito. Niekas net nebūtų atspėję, kad viskas pasibaigs būtent šitaip, kad tie dvidešimt kartu su Rodžeriu praleistų metų dabar liks tik prisiminimais, kuriuos ji norės užmiršti. Bet tuo pačiu širdį draskė abejonės. Atrodė, kad viską pamiršusi suvoktų, jog savo gyvenime nieko doro taip ir nenuveikė, nes paskyrė jį kitam žmogui. Žmogui, kuris nebuvo jos vertas. Ir vis dėlto, pati juto kaltę, nes ilgą laiką bandė tikėti, kad viskas palaipsniui pasikeis, galbūt grįš tas senasis Rodžeris, atsiprašys už tai, ką padarė... Ak, ir kodėl turėjo būti tokia naivi? Daugelis pažįstamų ne kartą bandė ją įtikinti visiems laikams palikti Rodžerį ir pradėti naują gyvenimą, o ji vis neprarado vilties. Bet dabar jau žinojo, ką turi daryti, žinojo, kad dar ne per vėlu.



– Mama? Ką čia taip ilgai darai?



Staiga iš minčių pažadinęs skambus Ravenos balsas privertė Liną krūptelėti. Nuotrauka iškrito jai iš rankų ir daugybė šukių pažiro ant grindų.



– Atleisk, nenorėjau, kad taip nutiktų, – mergaitė išsigandusi lenkėsi paimti nuotraukos. – Galiu tučtuojau sutvarkyti.



– Nereikia, Ravena, ir šiaip planavau jas išmesti, – vos matomai šyptelėjo ji.



– Tikrai? – šiek tiek sutrikusi Ravena pažvelgė į Liną. – Išmesi visas?



– Tos nuotraukos tesukelia prisiminimus, o aš noriu žengti į priekį ir nebežiūrėti į praeitį. Kuo mažiau liks Rodžerio daiktų, tuo bus geriau man.



– Suprantu, bet ar jis neateis čia visko susirinkti?



Lina pakėlė keletą nuotraukų ir sumetė jas į kartoninę dėžę. Namai jau buvo gerokai aptuštėję, o prie durų stovėjo nemažas bokštas jau paruoštų nešti lauk daiktų.



– Viskas labai komplikuota, Ravena, – galiausiai prakalbo ji. – Rodžeris nežino, kad jį palieku. Neketinu jam to sakyti, nes jis bandys mane sulaikyti, o aš nenoriu daugiau nieko bendro. Net šie namai man primena jį...



– Ar būtent dėl to ir persikelsi gyventi kitur?



– Niekas manęs čia nelaiko, Krištolo rūmų nebėra, tad nebėra ir ko saugoti. Bet turėsiu visą laiką maskuoti savo energiją, kad Rodžeris manęs nerastų.



– O jeigu jis bandys ir jam pavyks? – sunerimusi mergaitė įsitaisė ant kietos pasenusios sofos.



– Nemanau, kad aš jam rūpiu, jis tik bando apgauti save, ką pati dariau jau daugybę metų. Rodžeriui dabar kur kas svarbiau Tamsos Karalystė, o kadangi Tasdaro šiuo metu ten nėra, galbūt jis jau švenčia savo pergalę.



– Nori pasakyti, kad perėmė valdžią? – paklausė ji, nors pati tuo klausimu šiek tiek suabejojo.



– Nežinau, ką jis daro, ir man tai visai nerūpi, – moteris sumetė likusias nuotraukas prie kitų. – Na štai, gali man padėti išnešti visas tas dėžes į kiemą?



– Žinoma, – suskubo Ravena ir pašokusi iš vietos vieną pakėlė. – O ką ketini daryti su baldais? Teleportuosi juos į naujuosius namus?



– Ne, per daug varginantis darbas, įsigysiu naujų, – su viena ranka, mat taip pat jau laikė dėžę, Lina atvėrė duris, leisdama mergaitei išeiti pirmiau.



– O kur tiksliai išsikraustai? Na, juk norėsiu tave aplankyti, nesvarbu, kad dabar gyvenu Azryate.



– Į Alduarą, netoli Veidrodžių Karalystės vartų, pasakysiu tikslesnį adresą, kai išsikraustysiu. O tau vertėtų dar nueiti į savo kambarį ir susirinkti daiktus, šį tą vertingo ten dar turi, mačiau, kad nepasiėmei gitaros.



– Taip, žinau, – linktelėjo ji. – Jau labai seniai ja grojau, galbūt reikėtų ir vėl pradėti...



– Manau, kad Azryate turėsi daug laiko.



Bekalbėdamos jos po truputį sunešė dėžes į kiemą ir sustatė jas verandoje. Žiema jau ėjo į pabaigą, sniegas buvo beveik ištirpęs ir matėsi pasenusi ruda žolė, kurią apšvietė visiškai nešildanti rytmečio saulė. Lina prisėdo ant laiptų pailsėti ir išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį. Ravena šiek tiek nustebusi žiūrėjo į ją. Niekada nematė jos rūkančios, galbūt dėl to pasidarė taip keista ir ji nepratarė nė žodžio, tik stovėjo atsirėmusi į turėklus ir neramiai žvalgėsi į tolius, žinodama, kad į šią vietą daugiau nebegrįš. Tuo pačiu jai buvo gaila Linos, nes jau visai greitai ji liks visiškai viena. Šiuo metu ji dar turėjo Agnesę, bet anksčiau ar vėliau privalės pasakyti, kad nėra jos mama, o tada jų santykiai jau nebebus tokie geri, kaip dabar. Agnesė tikriausiai smerks Liną už tai, kad taip ilgai nesakė tiesos ir bandys ieškoti savo tikrųjų tėvų. Bet tai neatrodė pati tinkamiausia išeitis, juk pas Liną būtų kur kas geriau nei pas Melburną, tad Ravena tikėjosi, jog ji supras...



– Visai buvau pamiršusi, kad šiandien tavo gimtadienis, – staiga prakalbo moteris. – Atleisk, bet neturiu jokios dovanos.



– Nieko tokio, – suskubo šyptelėti mergaitė. – Žinau, kad pastaruoju metu galvoji apie kitus dalykus.



– O kaip tavo santykiai su Arela? Ar ji tavimi rūpinasi?



Prieš atsakydama Ravena priėjo arčiau. Po ja vos vos sugirgždėjo medinės verandos grindys.



– Tiesą pasakius, viskas buvo kur kas geriau, nei iš pradžių maniau, – prisipažino. – Mama jau žymiai anksčiau norėjo mane aplankyti ir už viską atsiprašyti, bet tada nė vieno iš mūsų nebuvo namuose. Tave su Agnese jau buvo pagrobęs Rodžeris, o aš slopindama savo energiją keliavau pas Gordoną. Visą tą laiką mama bijojo dėl mano gyvybės, ir kai pagaliau pasirodžiau Azryate... ji negalėjo nuslėpti džiaugsmo, kad man viskas gerai. Vis dėlto, Gordonas buvo teisus, tai jis paragino mane nuvykti į Azryatą.



– Džiugu girdėti, kad daugiau nebesipykstate, – sutrypusi nuorūką, Lina pakilo nuo laiptų, bet po to užsirūkė antrą cigaretę ir atsirėmė į turėklus. Ravenos akys tuo metu vis dar klaidžiojo horizontu.



– Atrodo, praėjo jau daugiau nei mėnuo, kai keliavau į praeitį, bet vis nesugebu to užmiršti, – po minutėlės tylos prakalbo ji. – Azara sakė, kad jos laikmetyje Tasdaras nužudė mano mamą, bet dabar viskas pasikeitė ir ji liko gyva.



– Bandai įsivaizduoti, kas būtų, jei ji ir šiame laikmetyje būtų mirusi?



– Taip... Jeigu ne Azara, dabar būčiau įstrigusi praeityje. Ji sakė, kad ateityje dar pasimatysime, įdomu, kada sumanys grįžti?



– Per daug apie tai negalvok, kai ateis laikas, Azara būtinai grįš. Azryatas yra jos gimtinė, vieta, kurią jai buvo paskirta sergėti.



– Azara ir Azryatas... – susimąstė Ravena. – Dabar man tik dar įdomiau, kokia buvo mūsų praeitis.



Kurį laiką jos ir vėl praleido tylėdamos, paskendusios savo mintyse. Žvarbokas vėjas žnaibė joms skruostus ir vėlė plaukus.



– Geriau eikime į vidų, kol dar visai nesušalome, – susigūždama paragino mergaitę Lina. – Miegamajame liko dar daugybė daiktų.



– O kada Agnesė grįš iš mokyklos? – joms jau einant koridoriumi paklausė Ravena.



– Dar yra šiek tiek laiko, turėsime padirbėti vienos. Jeigu nori, gali grįžti į Azryatą, aš surinksiu visus tavo daiktus ir pati juos ten nugabensiu.



– Nereikia, noriu pasimatuoti drabužius, galbūt kai kurie jau bus išaugti.



– Gerai, daryk kaip nori. O kartais ar pati neturėtum būti mokykloje?



– Turėčiau, bet mama norėjo, kad po visų įvykių atgaučiau jėgas ir kol kas į jokią mokyklą neužrašė. Be to, ji ir pati labai užsiėmusi, nes dirba kavinėje. Kartais nueinu jai padėti.



– Sakai, kavinėje? – susimąstė moteris. – Man ir pačiai reikia pradėti ką nors naujo, jau tiek laiko bandau sudurti galą su galu. Rodžeris prie jūsų priežiūros neprisidėjo, jam tai niekada nerūpėjo. Nors net ir nebūčiau ėmusi tų pinigų, kuriuos jis uždirba pas Tasdarą.



Kalbėdama apie tai, Lina jau žengė pro miegamojo duris. Ravena nusekė iš paskos, nors jai buvo šiek tiek nejauku, kad taip paprastai įsibrovė į asmeninę Linos erdvę. O toji plačiai pravėrė spintą ir ėmė krauti į dėžę Rodžerio drabužius, norėdama kuo skubiau jais atsikratyti.



– Žinai, norėčiau tau šį tą pasakyti, – netikėtai prakalbo mergaitė. – Tai susiję su Rodžeriu.



Lina šiek tiek nustebusi pažvelgė į ją, bet tuoj pat ir vėl ėmė raustis spintoje.



– Sakyk, kad ir kas tai bebūtų...



– Tikriausiai žinai, kad jis niekada manęs labai nemėgo, – iš lėto pradėjo ji. – Bet viskas kur kas blogiau. Jis manęs nekenčia. Galbūt net taip pat, kaip mano tėvo.



– Jis pats prisidarė bėdų ir buvo priverstas tarnauti Tasdarui, – sunkiai atsiduso moteris. – Neturėtų savo pykčio išlieti ant tavęs. Tu dėl jo poelgių visiškai nekalta.



– Vadinasi, tu žinai, kad Rodžeris slapta troško manimi atsikratyti, norėdamas atkeršyti mano tėvui?



– Nebuvau tikra, bet tavo žodžiai ką tik patvirtino mano įtarimus.



– Ir tai dar ne viskas, – Ravena susigėdusi nusuko žvilgsnį į langą. – Jis mane skriaudė dar gerokai prieš tai, kai nežinojau esanti nepaprasta, bet aš tylėjau, nes jis pagrasino, kad visus mus išžudys. Dabar tai skamba taip kvailai, nes be jokių problemų galėčiau apsiginti.



– Ne, Ravena, tai visai ne kvaila. Rodžeris dar atsiims už viską, ką padarė, net jei pati turėsiu jį pamokyti, – guodė ją Lina. – O dabar geriau eik susirinkti savo daiktus, susitvarkysiu čia viena.



– Gerai, – sutiko Ravena ir neskubėdama išėjo į koridorių, kuriame šiuo metu nebuvo nė vieno baldo.



Lipant laiptais ir švelniai braukiant per medinius turėklus, jos mintys klaidžiojo prisiminimuose. Šiuose namuose praleido nuo pat savo gimimo, buvo sunku su jais atsisveikinti, bet tuo pačiu nujautė, kad nuo šiol prasidės naujas gyvenimas. Geresnis, o gal ir ne, o šiame name gyvens kiti žmonės, kieme žais kiti vaikai. Lina buvo teisi, niekas jų čia nebelaikė, Ravena jau turėjo kitą šeimą, kuriai nuo pat pradžių ir turėjo priklausyti, nors buvo be galo sunku atsiplėšti nuo šios. Tačiau ji žinojo, kad bėgant metams pasijus geriau ir nauji prisiminimai palaipsniui užgoš senus...