17:22 jau reikia išsilyginti odą
kad atrodytum toks koks nupieštas afišoj
aš einu o paskui mane eina mano žingsniai
gyvenime taip jau būna
kad kartais persekiojam patys save
kaip detektyvai patys kruopščiai tiriantys savo savižudybę
motyvus priežastis ir kaltininkus

laikas eiti į sceną
bet kūnas priešinasi iš paskutiniųjų
tarsi bandant išsilupti iš rankos kaulą ar bandant
išdresiruoti afrikinį dramblį
kuris užspiestas į kampą
grasina ultimatumu –
išmirti su visa savo gentimi
šok drambliuk, šok, kad ir negražiai, vis geriau nei išnykti
bet gi kaip tu pats į save pažiūrėsi būdamas televizoriaus ekrane?
viskas transliuojama „live"
o ir už ryšį gi nesusimokėjai
gi žiūri tave tik tie kuriems esi skolingas
laikas eiti į sceną
bičiuli, ar tu mieliau pasiryši mirčiai
ar kovosi už savo gyvybinius likučius
juk tu tik romano herojus
ne tau rinktis kada rautis plaukus
o kada skinti prisirpusias vynuogių kekes
kai ateis laikas – ateis ir tavo pergalės skyrius
viskas pagal scenarijų, nėra čia ko nervintis
afišos iškabintos jau prieš gerą mėnesį
dabar jau nebėra kur trauktis
tik išsilyginti savą odą
ir patikėti kad drambliai šoka
sceną paversti gimtąja afrika
kalbėti išnykusiom kalbomis ir vaidinti kad visiems viskas aišku
aš suprantu kad gyvenimas tai paradoksas
ir dramblys sutvertas gyventi laukinėje neaprėpiamoje savanoje
gali išgyventi tik šokdamas mažutėje teatro scenoje
juk ir mirusios kalbos gyviesiems įdomios
tik tiek kiek yra nesuprantamos