Užsidėsiu spalvotą kaukę -
Nuo visų pasislėpsiu,
Išeisiu į baltą lauką,
Šaltu sniegu apdėtą -
Savo pėdas snaigėm užžersiu.
Išeisiu į kelią ilgą,
Kaip vėjas benamis klajosiu,
Praeities niekada neatmiršdama.
Skauda ir skauda širdį,
Kaip skauda kertamam medžiui,
Tik medis tyli - negali šaukti;
Gal šaukia, tik mes negirdime;
Jį vienoje vietoje laiko šaknys,
Jis neturi sparnų – negali pakilti.
Aš - ne paukštis, aš –medis,
Vienišas, viduryje lauko;
Noriu nuo praeities pasislėpti,
Užsidėjusi spalvotą kaukę.