Bėgo diena po dienos sunkaus kolūkinio darbo. Vakarai ir savaitgaliai pralėkdavo savame ūkelyje. Ir tėvams reikėjo pagelbėti. Tėvai pritarė jos mokslams. Sūnus visą laiką gyveno pas senelius. Kai Žana du kart per metus išvažiuodavo  trijų savaičių sesijoms, mama su tėčiu pakaitomis prižiūrėdavo ir Žanos namus, ir gyvulėlius. Prabėgo dveji metai. Įpusėjo tretieji. Artėjo valstybiniai egzaminai. Prastėjo tėvo sveikata. Prireikė greitosios. Kovas. Polaidis. Keliai baisūs. Mašina pasiekti vienkiemį neįmanoma. Visą kilometrą ligonį teko vežti arkliu. Pasiekus ligoninę, gydytojai skubiai siunčia į rentgeną, po jo tiesiai operacinėn. Operacija trunka šešias valandas. Žana žingsniuoja koridoriumi pirmyn ir atgal. Bijo prisėsti. Rodos, su jos atsisėdimu sustos tėčio širdis. Ima skaičiuoti žingsnius. 40 pirmyn, 40 atgal. Tak tak tak muša ir muša kojos grindų plyteles, lyg laikrodis sekundes. Seselė užkalbina:
                - Gal raminamųjų kokių... lengviau bus...
                - Ne ne. - Ir vėl tak tak tak...
                Pagaliau prasiveria operacinės durys. Tėvas, apkarstytas lašelinėmis, išvežamas palaton. Žana nori pribėgti, klausti, bet kojos medinės, nesilanksto. Rodos, nebepajudės niekada. Akys pagauna tėvo akis ir silpną šypsenėlę jose. Akimirksniu viskas atitirpsta. Pripuola, paglosto tėvo plaštaką, nieko negali pasakyti, nes bijo, kad prapliups raudoti.
                - Galit būti su ligoniu, - tarsteli gydytojas.
                - Kokia tėčio būklė, ar galima jam duoti vandens?
                - Taip. Po pusvalandžio. - Žana griebia gydytojo rankovę:
                - Kas jam? – Skruostais rieda ašaros.
                - Apgailestauju, kepenyse piktas... Ruoškitės...
                 „Ne, ne! Tėtis pasveiks. Būtinai pasveiks.“ Garsiai nieko nepasako. Pastovi susiėmusi galvą ir lėtai pasuka palaton. Tarpdury nusibraukia ašaras ir šypsosi tėčiui:
                  - Viskas bus gerai, tėti. Dabar pasveiksi. Po kelių dienų pasijusi geriau.
                  - Nieko iš manęs nebebus. Prapjovė ir užsiuvo... kas begali būti gerai.
                  - Tėti, tave operavo net šešias valandas! Kalbėjau su gydytoju. Sakė operacija pavyko. Imsi sveikti.
                  - Aš pamiegosiu. Pavargau. Pažiūrėk, ar didelis pjūvis.
                  Žana atsargiai pakelia antklodę, nuo krūtinkaulio iki pat bambos užklijuota pleistru, viskas švaru.
                    - Nedidelis pjūvis. Va toks, - parodo ant savęs, - apie dešimt centimetrų.
                   Tėvas atsidūsta ir užsimerkia. Žana sėdi ant taburetės šalia lovos. Laiko tėčio plaštaką. Lėtai kapsi vamzdeliu lašeliai. Kakle širdies ritmu kilojasi gyslelė. Pamažu tėčio alsavimas sulėtėja, išsilygina kaktos raukšlė. Tėtis užmiega. Žanos skruostais ima ristis ašaros. Jinai jų nešluosto, bijo sujudėti ir pažadinti ligonį. Leidžiasi mintimis į tą tolimą rudenį, kai abu su tėčiu važiavo į Šiaulius, į mezgėjų mokyklą. Kaip jiedu klaidžiojo miesto gatvėmis, ieškojo mokyklos, paskui bendrabučio. Kaip vėliau, po dviejų savaičių, su lagaminėliu rankose važiavo jau viena. Krimsti mokslų. Niekada nepamirš, kaip įėjusi auditorijon, nebepamatė nė vieno laisvo suolo. Suprato, kad jinai atėjo paskutinė ir nebėra laisvos vietos. Staiga:
                      - Mergička, eikš pas mani. Aš viena sėdž. - Keletas žingsnių ir klesteli šalia ją pakvietusios merginos. Aukšta, šviesiaplaukė, mėlynom akim ištiesia jai delną:
                       - Aš Liena, a tu?
                       - Žana...Tolesnį pokalbį teko atidėti. Atėjo dėstytoja ir prasidėjo...
                       Slinko vienodos, bet nenuobodžios dienos. Draugystė su Liena išaugo iki seseriškų jausmų. Tik vieno gaila, kad gyveno skirtinguose kambariuose.
                       Tėtis giliai atsidūsta, prasimerkia, krusteli jo ranka Žanos delne ir vėl nugrimzta miegan. Ateina seselė, pakeičia lašelinę.
                       - Jūs ligonio dukra? Galėsite pamiegoti gretimoj lovoj. Tikriausiai liksite nakčiai?
                       - Taip. Ačiū.
                       - Jūs nueikit į miestą, pavalgykit. Nusilpsit, jums reikės jėgų...
                       - Ne, niekur neisiu. Gal rytoj...
                       - Kaip norite.Tyliai užsiveria durys. Žana vėl pasineria į prisiminimus.
                       Lena drąsi. Pirmomis dienomis pasireiškia, kaip vadovauti linkusi mergina ir kurso draugai vienbalsiai ją išrenka seniūne. Tai atsakingos ir nedėkingos pareigos.  Žana niekada nesutiktų būti seniūne. Lena sulaukia ir pagyrimų, ir grasinimų. Buvo tokia vietinė, šiaulietė mergina, našlaitė. Pastoviai nedalyvaudavo fizinio lavinimo pamokose. Vis teisindavosi, kad moteriškos bėdos. Lena jai ir pasakė, kad norėtų įsitikinti ar jinai nemeluoja. Ir... po kelių dienų, grįžtant į bendrabutį po paskaitų, prie sienos šurmuliuoja būrelis jaunuolių. Nuo jų atsiskiria šita mergaitė ir įžūliai klausia Lienos:
                      - Ar dar nori įsitikinti sergu aš ar ne? Galiu parodyti čia ir dabar. Aš nebijau viešumos.
                      - Ne, nerodyk. Tikiu, kad sergi. – Pasakė tada Liena.Jei būtų pasakiusi kitaip, neaišku ką tie vyrukai būtų jai padarę. O mokyklos vadovybė spaudė Lieną dėl praleidžiamų pamokų. Kodėl Lieną? Kodėl ne tą, kuri praleidinėja? Kokia neteisybė! Pasiskųsti? Kam? Papasakot apie grasinimą? Tada neišvengiamai pasitiks kaltininkės „apsauginiai“. Valdžiai Liena pažada pasikalbėt su kursioke, bet pažado, žinoma, neįvykdo. Gruodis. Šalta. Žiema kaip reikiant. Dienos teka lėtai ir vienodai. Tuo pakilus ryte mankšta lauke, paskui rytinis tualetas, apsitvarkymas, kelionė valgyklon, paskaitos, vėl kelionė valgyklon. Tada mokymasis savarankiškai, laisvalaikis ir vakarienės pasiruošimas. Žana visas popietes praleidžia Lienos kambary su jos kambariokėmis. Mokosi, bedrai ruošia ir valgo vakarienę. Tik miegui grįžta į savo kambarį. Su savo kambariokėmis taip ir nesusidraugavo per ištisus metus. Kartą pas Lieną prieš pat Kalėdas vos nenutiko tragedija. Kito kambario mergaitės sugalvojo apsirengt vaiduokliu ir mus išgąsdint. Užsidėjo karnavalinius akinius su nosimi ir ūsais, apsisiautė paklodę, rankose laikė lėkštelę, kurioje degė odekolonu suvilgyta vata. Tamsoje figūra atrodė tikrai įspūdingai. Deja mes kaip tik virėm arbatą vakarienei. Kad spiralė pasiektų puodą, visada ant lovos dėjom du lagaminus ir dar knygų, o tada jau puodą su vandeniu. Kažkodėl elektros rozetės buvo vos ne paluby. Ir kaip tik tada atėjo mūsų gąsdinti. Šitas vaiduolis, išjungė šviesą ir tiesiai prie Birutės. Toji pliaukšt per lėkštės apačią, užsidegė vaiduoklio ūsai. Tas plėšt degančią kaukę nuo veido, o jį lydėjusi mergaitė ėmė juoktis ir sėdosi ant lovos, kur jau virė tas puodas. Klyksmas: „Jėzus Marija“, mat puodas griuvo ant jos, karštas vanduo išsipylė ant kelių... „Dekit Šviesą greičiau!“  Vaiduoklis vis dar bando užgesinti degančius ūsus, mes su Liena ir Jadze puolėm prie nuplikytosios, traukėm kuo greičiau kelnes žemyn ir šaltu vandeniu aušinom paraudusias vietas. Laimė, kad buvo su storom kelnėm ir dar dvejom. Didelių pūslių nesutraukė. Sėdėjom paskui visos kartu ir džiaugėmės, kad viskas pasibaigė palyginti laimingai.
                      Naujiems metams buvo ruošiamas vakarėlis kartu su kita proftechnine mokykla, kur mokėsi bemaž vieni berniukai. Kad ir kaip Liena įkalbinėjo Žaną dalyvauti, toji nesutiko ir išvažiavo namo. Po švenčių, grįžus mokyklon, Liena kelias dienas nekalbėjo apie nieką kitą, tik apie naujametį vakarėlį. Pasibaigus sausiui, prasidėjo permainingi orai. Liena vieną savaitgalį, kartu su Žana išvažiavo į jos namus. Kaip ji buvo nustebusi, kai Žana namuose prabilo žemaitiškai. Iki tol Liena net nenutuokė, kad Žana gali kalbėti kokia tarme, o ne literatūriškai.
                       Po paskaitų Žana jautėsi labai pavargusi ir prigulė. Nė nepajuto, kaip užsnūdo. Rodos, brenda per neužmatomas pelkes, apsiavusi guminiais batais. Vanduo veržiasi pro samanas ir semia pėdas, o iš paskos seka nušiuręs vilkas. Toks nusilpęs, sergantis. Gaurai susivėlę, kuokštais krenta. Eina, eina ir prisėda pailsėti. Tiesiai į vandenį. Žanai visai jo nebaisu, tik labai gaila. Nei artėja, nei atsilieka. Vienodu atstumu seka jos pėdomis... Pabudo šokinėjančia širdimi ir perdžiūvusia burna. Kažkas negero turi įvykti. Už lango jau tamsu. Gretimose lovose šnarpščia kambariokės. Kėlėsi, ėjo prausyklon atsigerti. Taip ir prarymojo ant taburetės prie lango. Širdy taip negera, neramu. Įmanytų – paukščiu lėktų į namus. Gal kas nutiko? Kitą dieną po paskaitų, grįžusi bendrabutin, pasiėmė skaityt knygą. Įdomi pasitaikė. Verčia puslapį po puslapio ir suklūsta. Už lango gatvėj ją vardu šaukia tėtis. Puola prie lango. Gatvė tuščia. Sėdasi susigėdus. Vaidentis ėmė. Ko gi tėtis gatvėj šauks. Jei būt atvažiavęs, būtų kambarin atėjęs.
                       Po poros dienų Žana gauna laišką. Tėtis susilaužė šonkaulius. Paskubom Lienai pranešusi naujieną išskuba autobusų stotin ir namo. Potėkom pasiekia namus, lekia trobon ir puola prie lovoj gulinčio tėčio. Tas baimingai ištiesia delną ir sustabdo dukrą:
                      - Tik neliesk, man skauda...
                      - Ak, Tėti, kas nutiko?
                      - Mama papasakos, man sunku kalbėti.                     
                      Mama pasakojo springdama ašaromis. Žana klausėsi šiurpstančia širdimi. Ką jinai išgirdo, buvo protu nesuvokiama. Tėtis kieme paslydo ant ledo, krito ant kairio šono ir nebepasikėlė pats. Su mamos pagalba vargais ne galais paršliaužė lovon. Mama ėjo kontoron skambinti greitajai. Ten susitiko žentą, kuris pasisiūlė pats nuvežti pas daktarą. Pasikinkė greit arklį ir išvežė. Mama laukė, laukė, jau pavakarys, jų vis nėra. Galvoja, gal ligoninėn išvežė. niekas neateina, nieko nepasako. Kiek tos žiemos dienos. Jau ir sutemo. Šunelis irgi sėdi ant pusnies, žvelgia į kelią, laukia gaspadoriaus grįžtant. Kartais amteli. Tada mama puola prie lango, gal ateina kas su žinia. Tylu, ramu. Šunelis amsi iš nekantrumo, o ne todėl, kad kažką užmatė. Sėdi mama prie stalo, kortas dėlioja. Kortos rodo, kad grįš, kad bus liga, kad bus juodos dienos.....
                      Suloja , suskalija šunelis. Iš karto piktai, paskui džiaugsmingai ir vėl piktai. Mama išbėga laukan vienplaukė. Prie durų pasuka arklys.
                     - Na, uošvi, parvežiau. Pavažinėjau ir parvežiau. Uošve, statyk  butelį, parvežiau uošvį gyvą ir sveiką.
                     Sėdi abu vežime girtutėliai. Žentas nė nesiruošia padėti tėvui išlipti. Gerai, kad ne ratai, kad rogės. Šiaip ne taip mama už kojų ištraukė tėvą iš rogių ant sniego. Žentas supliekė arkliui ir išvažiavo, šuo jį nusivijo skalydamas. Tėvas guli ant sniego bejėgis. Nuo skausmo ir nuo girtumo. Ką daryti? Nėra jėgų parnešti lovon. Kaimynai toli, daugiau nei už kilometro. Kol suvaikščiosi, sušals į ledą. Atsinešė paklodę, užritino šiaip ne taip, patemti negali, slenksčiai. Atsinešė lentų dėjo ant slenksčių, tempė kaip išmanydama. Šiaip ne taip įtempė trobon. Tėvas lyg lavonas, tik kad kvėpuoja. Sunešė kaldras, suklojo ant aslos, užrito ten dejuojantį tėvą. Taip ir išgulėjo, kol prasiblaivė. Ryte, jau pats, mamos padedamas šiaip ne taip įlipo lovon. Papasakojo, kad daktarė apčiupinėjo. Pasakė, kad lūžęs šonkaulis, gal būt ne vienas. Reikia apsivynioti krūtinę ir gulėti. Kitų vaistų nėra lūžusiems šonkauliams gydyti. Parvažiuojant žentas pasukęs link Vitkaus. Atseit jis turi vaistų nuo tokių ligų. Ten jau buvo kompanija. Žentas neklausė tėvo prašymo vežt namo. Netverdamas skausmo gėrė ir tėvas, rasi ne taip skaudės. Mama suplėšė paklodes, apvyniojo krūtinę, kaip sugebėjo, bet tėvui skaudėjo nuo kiekvieno įkvėpimo, nuo kiekvieno krustelėjimo. Maitino šaukšteliu, girdė iš butelio per šiaudelį. Ne ką tevalgė, ne ką gėrė, vis sakė, kad liežuvis kartus. Žana bijojo, kad nebūtų gelta, bet nei akių baltymai, nei nagai ar veidas nebuvo pageltę. Ji nebenorėjo važiuot mokyklon. Nusprendė viską mest ir būt su tėvais. Bet mama su tėvu ištisas dienas įkalbinėjo to nedaryti.
                     - Kuom tu pagelbėsi? Nei tu daktaras, nei kas. Žiema, gyvuliai kūtėj. Mama pasišers, malkų parsineš. Duonos tu parveši penktadieniais grįždama. Išsigulėsiu, išsigužėsiu. Man laiko reikia. Nemesk mokslo. – Sakė tėvas.                             Mama jam pritarė:
                     - Nepamesk mokslų. Jau nedaug beliko. Nedaug žiemą tų darbų, nudirbsiu. Be mokslo nėra gyvenimo. Neliūdink mūsų dar labiau. Užbaik, ką pradėjai.
                     Skaudama širdimi važiavo Žana atgal į mokslus. Mielai būtų visko atsisakiusi, kad tik tėvams būtų galėjusi pagelbėti. Suprato, kad šiuo metu geriausiai bus paklust jų norui, matyt dukrą įgijusią specialybę. Po mėnesio prasideda praktika.... visos kurso mergaitės išsivažinėja po skirtingus miestus. Žana, Jadvyga, Marytė,Regina ir Zina išvažiuoja į Telšius. Gauna gamyklos bendrabutį, visos apsigyvena viename kambaryje. Darbas pamaininis. Savaitė ryte , savaitė popiet. Žanai lengvesnė kelionė namo savaitgaliais. Atstumas keturiskart trumpesnis. Atėjus sėjos metui ir darbo dienom, parvažiuoja namo, padeda mamai darbuose. Tai ypač patogu, kad gamykla darbininkus vežiojasi iš Tryškių. O tuos šešis kilometrus iki Tryškių atmina su dviračiu, pasideda pas draugės tėvus.
                       Ateina seselė, pakeičia lašelinę. Tėtis miega. Ant gretimos lovos prigula ir Žana. Ašaros rieda ir rieda, sušlaps pagalvė. Tyliai pakyla, susilanksto skarelę ir pasikiša po skruostu. Bet miegas taip ir neateina.
                       Prieš akis plaukia praeities vaizdai. Pavasariop tėtis sustiprėja. Pakyla iš lovos, pavaikšto po kambarį, prisilaikydamas sienų, bet vis dar kankina krūtinės skausmai. Ypač, kai užpuola kosulys. Ir burnoj tas kartumas... Artėja šienapjūtė. Tėvas pailsėdamas iškala dalgį ir Žana išeina šienauti. Ryte su saulute kyla ir pievon, kol dar rasa. Popiet į darbą. Gryžta gerokai po pusiaunakčio. Pamiega keturias valandas ir vėl pievon. Darbe miegas pjauna. Lekia praustis šaltu vandeniu. Mažai gelbsti. Ima dainuoti, kad tik miegus išblaškytų. Prie kitų mašinų sėdinčios moterys jai pritaria. Skamba visas cechas. Brigadininkė vaikšto, nesupranta kas dedasi. Kas tai Žanai užėjo... Kartais nei iš šio nei iš to ima anekdotus skaldyt. Visi aplink žvengia, net meistrai susirenka. Kartą užuot ėjusi į valgyklą pietų, Žana pasirėmė ant konvejerio ir užmigo. Reikia pradėt darbą, leist konvejerį, Žana miega. Brigadininkė vos prituskino, ėmė bartis, o Žana raudoti. Visa brigada susibūrė aplink: Kas nutiko? Nepasakė Žana. Kita savaitė  rytinė pamaina. Po darbo iki išnaktų šieno grėbimas  ir vežimas arkliais namo. Mama vežime, Žana šakėmis kelia šieną aukštyn. Veža daržinėn, krauna šalinėn. Kad bent kuri sesers šeima atvažiuotų, pagelbėtų... Žana ir neprašo. Ištvers. Jau nedaug liko. Ryt savaitgalis, kad tik neužlytų ir pabaigs. Arklius tikriausiai gaus... parlinguoja paskutinis vežimas daržinėn. Abi su mama nutaria, kad pirma pavalgys pietus, paskui iškraus šieną. Karšta diena, arklius gyliai pjauna. Daržinė didelė, telpa ir vežimas ir arkliai. Uždaro duris, kad gyvuliams vėsiau būtų, tepeša šieną iš šalinės. Tėtis jau tiek sustiprėjęs, kad ir po kiemą drąsiai pavaikšto, tik dažnai ėmė širdimi skųstis. Pavalgiusios eina vežimo iškrauti. Pasistačiusio kopetėles užlipa ant šalinės. Žana ant vežimo užlipusi nuspiria kopetėles, kad netrukdytų. Pakelia pirmą šakę šieno ir užmeta ant šalinės. Užsimoja smeigt vėl šakes, o ten susirangius į kamuolį angis. Žana atsitokėja ant žemės, šalia tyso negyva angis. Mama išsigandusi viršuje šaukia, kas nutiko, ar sveika? Žana apsako, kad pamatė angį, o kas buvo toliau nežino. O mama išsigandusi atsako, kad išgirdo smūgius ir pamatė, kad Žana ant žemės, kažką muša. Abi pasidžiaugia, kad viskas laimingai baigėsi. Žana išnešė gyvatę laukan ir pakasė darže. Neduok die tėtis ateis ir pamatęs, gali nesuprast, kad negyva. Puls mušt, susitampys, kad tik blogiau nebūtų.
                      Seselės visą naktį keičia lašines. Tėtis trumpam pabunda, padėkoja ir vėl užmiega.
                      Pasibaigia praktikos laikas, reikia važiuot Šiauliuosna, laikyt valstybinius egzaminus. Keturios draugės, keturios kambariokės, važiuoja parsivežt kvalifikacinius diplomus. Diena buvo maloniai šilta, tad visos išlipo prie turgaus, juolab, kad Žanai verkiant reikėjo naujų batų, nes kelionėje didysis pirštas išlindo saule pasigrožėti.  
                      Zina su Regina dairėsi naujų apdarų, o Žana su Jadvyga apžiūrinėjo batus. Nusipirkusios ko reikėjo Žana su Jadvyga, lūkuriavo prie turgaus vartų, kitų savo draugių. Jos pasirodė su pagyvenusia čigone, kuri siūlėsi už tris rublius pasakyti visą tiesą. Jadvyga iškart sutiko ir kartu su čigone pasitraukė nuošaliau. Žana nenorėjo burtis. Zina su Regina puolė ją įkalbinėti:
                     - Mes duosim už tave tris rublius, tik burkis. Ji viską atspėja. Visą mūsų praeitį tiksliai nupasakojo.
                     - Už save aš pati susimokėsiu. – Pasidavė draugėms Žana.
                     Čigonė, pažvelgusi į Žanos delną, paslaptingai sušnabždėjo:
                     - Oi, panele, tavo gyvenimas bus ilgas ir sudėtingas. Daug sielvarto ir netekčių patirsi, bet ir gerų dalykų pergyvensi. Širdies reikalai klostysis ne visai taip, kaip pati norėsi, bet ir dugnan nenusmukdys. Tu įveiksi visus kalnus ir perplauksi visas jūras. – Pakedeno pirštų galiukus ir užlenkė juos į kumštį.  - Turėsi du vaikelius ir su jais būsi tvirtame kumštyje, nes kitaip jus, jums pikta linkintis sunaikins. Pazalatyk kortas, pasakysiu kas buvo yra ir bus.
                      Žana ant čigonės delno padėjo rublį su Lenino galva. Čigonė bemat paslėpė jį savo sijono klostėse ir toliau kalbėjo vartydama kortas:
                     - Tu čia atvažiavai iš toli, valdiškais reikalais. Juos labai gerai sutvarkysi. Namuose turi labai sunkų ligonį, bet laidotuvių dar greit nebus. Labai greit ištekėsi, bet ne už to apie kurį dabar galvoji. Tavo akys ir širdis visko gyvenime pamatys ir pajaus, bet tu viską nugalėsi. Galiausiai tavęs lauks puikus ir sotus gyvenimas su mėgstamu darbu, gera alga ir mylinčiu vyru, kuris tau kojas nuplaus ir vandenį išgers...
                       Daugiau Žana nebesiklausė. Numetė čigonei į delną tris rublius ir nuskubėjo pas drauges.
                       - Nu, kaip? – Nekantravo tos.
                       - Nesąmonės visa tai, - mestelėjo Žana, - eime greičiau bendrabutin. Pavargau. Reikia pailsėt prieš egzaminą.
                       Čigonės žodžiai apie sunkų ligonį sujaukė Žanos protą ir jausmus. Taip norėjosi tikėti, kad laidotuvių greit nebus... tėtis pasveiks... turi pasveikti.
                        Žana įdėmiai pažvelgė į miegančio tėčio veidą. Pablyškusi kakta ir suskilusios lūpos, rausvi skruostai. Lygus, ramus kvėpavimas. „Dieve, padaryk stebuklą, kad tėtis pasveiktų, juk daktarai gali suklysti... gali“. Ašaros plūste plūdo iš akių. „Neverk, neverk, negali verkti. Tėtis pabus, pamatys tavo raudonas akis... neverk“, tramdė save Žana.  
Seselė vėl pakeičia lašinę, o Žana pasineria vėl į prisiminimus.                     
                        Įpusėjus rugpjūčiui atvažiuoja sesė iš Kuršėnų. Tėčiui užeina blogumas. Mama pila širdies lašelių. Priepuolis praeina. Sesė sako turinti gerą daktarę, ji tikrai padėsianti. Išsiveža tėtį, paguldo ligoninėn. Savaitgalį Žana skuba pas tėtį. Susiranda gydytoją, kalbasi. Daktarė Žanai priekaištavo:
                        - Kodėl anksčiau, tuoj po traumos nevežėt tėvo ligoninėn?  Pleuros ertmėj radom daug pūlių, pašalinom, dabar lieka laukt geriausio, kad jų daugiau nesikaups. Rentgenas parodė, kad lūžę septyni šonkauliai. Šeši sugijo, kad ir kreivai, o vienas taip ir liko pažeistas, laisvai plaukiojantis. Visa laimė, kad nėra aštrus. Lūžena apkaulėjo ir dabar nepavojingas, nors nemalonumų kelia. Negali gulėti ant kairio šono, liečia pleurą ir sukelia nemalonius pojūčius, panašius dėl širdies negalavimų. Kartus skonis burnoj... reikėtų endoskopijos, deja ligonis nesutinka jos atlikti.
                       -  Sesė buvo sakiusi, kad tėčiui širdis labai šlubuoja, kad reikia specialių vaistų. Mama buvo davusi pinigų sesei, kad tuos vaistus surastų ir nupirktų. Ar nupirko?
                       - Nereikia jokių ypatingų vaistų. Kokių reikia visus turim ligoninėj. Be to ligonio širdis labai stipri ir tik dėka to jis išgyveno tuos lūžius. Išgydysim pleuritą ir galės važiuot namo. Būtinai reikia endoskopijos, bet be ligonio sutikimo, negalim to daryti. Beje kodėl jo neguldėte pagal gyvenamą vietą?
                        - Sesė sakė, kad tik Jūs, labai gera specialistė, galėsit tėčiui padėti.
                        Daktarė kažkaip kreivai šyptelėjo ir atsisveikino.
                        Iš ligoninės Žana nuskubėjo pas sesę. Užlipo laipteliais, durys praviros, sesė su kažkuo kalbasi:
                        - Negalėsiu eit į pušyną, nebent su vaiku. Jonas išvažiavo pas savo tėvus. Vienai tampytis su vežimu... Nežinau.
                        - Nuvežk vaiką mamai. Ne žinduklis, ko negali pasidžiaugt anūku?
                        - Kad tikra mama būtų, juk ir ilgesnį laiką pažiūrėtų, o dabar pamotė... Žinai, juk ir pinigų tiesiai nedrįsau paprašyti. Sakiau, kad tėvui reikia ypatingų brangių vaistų, tai davė. O šiaip tuos batus būčiau mačiusi, kaip savo ausis.
                        - Dar nebuvai pas tėvą?
                        - Ne. Laukiu tos lepūnės sesės. Prisakiau, kad viena neitų pas tėvą, nes neįleis. Tik su manim. Bet jau greit pavakarys, turbūt nebeatvažiuos. Tikiuosi, jai nešaus galvon su daktare šnekėtis.
                         Toliau Žana nesiklausė. Apsisuko ir koja už kojos patraukė tolyn gatvele link autobusų stoties.  Ir dabar mama pridėjo sesei nuvežt lauktuvių. Kadangi buvo sunku nešti, tai Žana paliko krepšį saugojimo kameroje, kai sesė su vaikučiu  palydės ją į autobusą ir pasiims. Vaikiško vežimėlio bagažinėj parsiveš. Nereiks Žanai taip sunkiai nešt. Gerai, kad nesinešė to sunkaus krepšio. Parsiveš jį namo, o mamai pasakys, kad nerado sesės namuose.
                         Išaušus, atėjo gydytojas. Apžiūrėjo, paklausinėjo kaip miegojo, ar neskauda, ar nepykina. Ne, viskas gerai, sako tėtis.
                         Pusryčiams atnešė kefyro stiklinę. Tėtis nusiurbia porą gurkšnelių ir sotus. Žanai reikia į darbą. Ji atsisveikina ir važiuoja autobusu namo. Grįžusi nuramina mamą, tėčiui viskas gerai. Tiesos pasakyt nesiverčia liežuvis. O ir pati vis dar laukia, tikisi stebuklo. Sunki diena darbe, kai naktis nemiegota. Vakare vėl kelionė ligoninėn. Gal ko norėtų pavalgyti ar atsigerti. Gydytojas nieko nedraudė. Ne, tėtis nieko nenori. Sesutė ramina, kad lašelinėm ligonis pamaitinamas, užtat ir jaučiasi sotus. Tėčiui užmigus, Žana vėl snūduriuoja gretimoj lovoj. Užmiega. Susapnuoja, kad važiuoja vežimu, prikrautu mėšlo. Arkliai pasibaido, įpuola liūnan ir nuskęsta su visu vežimu. Žana stovi ant kelio ir dreba iš baimės. Pabunda šalto prakaito išpilta. Už lango tamsu. Gili naktis. Gretimoj palatoj sudejuoja ligonis. Koridoriumi nušlama seselės žingsniai. Šiąnakt tėčiui nebestato lašelinių. Miega. Alsuoja tyliai, lengvai. Pasiverčia ant kito šono, bet nebeužmiega. Mintys lekia tolyn į praeitį.
                          Kai baigė vidurinę mokyklą, bendrabučio draugės rašė viena kitai atsisveikinimo laiškus. Žana prisiminė, tik dviejų draugių laiškus. „Aš tave tiek tepažįstu ir daug nieko negaliu parašyti, nes žmogų pažinti reikia daug laiko. Mano nuomone, tu esi didelė pesimistė. Labai jau niekuo netiki ir nenori siekti tikslo. Tu esi nusivylusi gyvenimu. Tačiau man tu patinki, nes esi draugiška ir šiaip kažkokia patraukli. Patarčiau į gyvenimą žiūrėti rimčiau ir tikėti juo. Zina.“ Tai buvo 1976 metų  pavasaris. Antras laiškelis skambėjo taip: „atėjo metas palikti mokyklą. Tu į tai žiūri labai džiaugsmingomis akimis. Tolimesnį kelią renkiesi labai jau slidų. Na, bet sakykime, kad šis kelias ir geras, šviesus, bet ar tu turėsi tiek daug jėgų ištverti gamykloje aštuonias valandas? Ar nepasijausi atitverta nuo pasaulio, ypač nuo tavo prisirišimo prie gamtos? Man rodos, kad tave labai vilioja gamta, jos gyventojai. Ar negalėtum pasukti kitu keliu? Iš viso tu nesi tokia, kokią pati įsivaizduoji. Tau atrodo, kad tu esi tokia jau lepšė, kad daugiau jau nieko nebegali padaryti. O tu padaryti gali daug. Prieš tave visas gyvenimas Gal tik tiek negerai, kad esi abejinga žmonėms. Ne kiekvienas tau patinka. Nežinau, bet tu gali pasiekti daug ko, tik nereikia į viską žiūrėti su nepasitikėjimu. Žinok, kad kiekvienas nori kažko tai gero, kažko tai gero jis turi. Tu esi labai jau nusiteikusi prieš tai. Žiūrėk, kad tik rastum gerą draugę, ten kur rasi savo vietą. Būk tvirta ir nepalūžk. Klasėje jau labai buvai gal ir nepriaugusi prie kolektyvo. Tai stenkis tai padaryti ateityje. Ugdyk savo valią. Prisiversk priprasti prie visų kraujo darbų, nes be to bus labai sunku gyvenime. Aš to tau neateisiu padaryti. Labai atsiprašau, kad aš taip čia rašau. Gal nereikėjo šito rašyti, bet prašei tiesos. Juk ir taip girdi, ką aš apie tave pasakau. Atleisk už tai, kad aš galiu daug pasakyti kartaus. Manau nėra žodžių, kuriais aš galėčiau viską išreikšti. Svarbiausia: kovok! Irena 1976 pavasaris. Bendrabutis.“
                      Šitie laiškeliai buvo skaityti šimtus kartų ir išmokti atmintinai lyg du kart du.
                       Po valstybinių egzaminų profkėje Liena padavė jai užklijuotą voką:
                       - Dabar neskaityk. Paskaitysi kada nors, kai neturėsi kas veikti, kai manęs pasiilgsi.
                       Parsivežė neatplėštą. Pasidėjo po pagalve. Kai kambario draugės su savo vaikinais išėjo į kiną, tada išsitraukė ir perskaitė. „Žana, prašei, kad parašyčiau apie tave. Vis atidėliodavau šį reikalą, bet šiandien ryte, kai panos dar miega, o gatvėje jau didžiausias triukšmas, vis tik nutariau rašyti sėdėdama lovoje. Ką apie tave parašyti? Rašysiu nenuosekliai, nes neturiu bendro plano, o ir atsiminti ne viską galiu iš karto. Taip, tu jau žinai, kad klausiau mergičkų iš kur tu būsi. Iš kokio miesto, jeigu taip gramatiškai šneki ir elgesys toks miesčioniškas. Kai pamačiau tave pirmą kartą (komisijoje) iškart į akis krito tavo išvaizda. Su tuo lietpalčiu su pelerina tu buvai tikrai nežemiška. Na, o metų tau būčiau davusi tik šešiolika. Na, toliau mokėmės. Prisimeni, kaip tave pakviečiau pas save sėsti? Tu buvai tokia nedrąsi. Susidraugavome. Įdomi mergička buvai, nors nepatiko man tas tavo romantiškumas (pastebėjai?). Gal dėl to daugiausiai ir kivirčydavomės. Tu man atrodei tokia neliečiamybė, kad aš ir neįsivaizdavau, kad tau kas nors galėtų atsitikti. Maždaug po Naujų Metų, man atrodo, kad tu pasikeitei. Na, kažkaip atitikai mano skonį. Juk tiek seniau tu pergyvenai dėl pažymių. Pastebėjau tai, todėl pikta būdavo kartais, kad tu po kelis kartus lėkdavai atsakinėti savanore. Aš taip pat mokėdavau, bet nenorėdavau tiek daug turėti tų penketų. O paskui tu pasidarei abejinga pažymiams, pasidarei kažkokia gyvenimiška... Nerasdavome bendros kalbos, kai šnekėdavome apie šeimyninį gyvenimą. Tu sakei, kad aš į viską žiūriu labai praktiškai. Na, o kaip tu į tai dabar žiūri. Juk negalvoti jau negalima, svajoti nebėra kada. Pats gyvenimas rodo, kad gyventi reikia ne vien svajonėmis. Į savo vestuves tave būtinai pakviesiu. O atsisveikinus liks tik laiškai. Rašyk man Žanute, guosk, kad niekaip nesiseka planų įgyvendinti. Juk taip svajojau, kad abi išvažiuosim iš Šiaulių, tada ir tas išsiskyrimas būtų labiau panašesnis į tikrą. O dabar išvažiuoji tik tu...  Nieko, dar viena meilė liko. Bet šitoji meilė tau stipresnė. Baigiasi popierius, baigiu ir aš. Nepyk, jeigu kas ne taip. Liena. 1977 pavasaris. Bet tau atiduosiu po valstybinių.“
                     Tėtis garsiai atsiduso išblaškydamas Žanos prisiminimus ir plačiai atmerkė akis. Jo Žvilgsnį pasitiko dukros šypsena.
                     - Kaip miegojai, tėti?
                     - Gerai, dukrele. Gerai pailsėjau. Norėčiau atsigerti.
                     Žana padavė vandens stiklinę su šiaudeliu. Nusiurbė trečdalį stiklinės.
                     - A, kaip gera. Burna buvo taip išdžiūvusi...
                     Koridoriuje sutarškėjo indai, prasivėrė durys, seselė įnešė kefyro stiklinę. Tėtis godžiai susiurbė kelis šaukštus.
                     - Skanu, net akys nušvito.
                     - Pietums bus burokėlių sriuba. – Šypsodamasi pasakė seselė, pasiimdama stiklinę su kefyro likučiais.
                     - Lauksiu, jau dabar užuodžiu, kaip kvepia. – Žvaliai atsiliepė tėtis.
                     - Važiuok namo. Pailsėk, pamiegok, dukra. Aš pasirūpinsiu šiandien tavo tėčiu. Tau dar reikės daug jėgų. – Paglostė Žanai petį seselė.
                     - Važiuok, - pritarė tėtis, - pamiegok, nuramink mamą. Aš šiandien visiškai gerai jaučiuosi. Rodos, ir atsisėsti galėčiau, jei nebijočiau, kad siūlai suplyš.
                     Taip padrąsinta, Žana pabučiavo tėtį į skruostą ir atsisveikino, nes jautė, kaip nenumaldomai merkiasi akys ir maudžia visą kūną.
                     Parvažiavusi, krito lovon su visais rūbais ir nugrimzdo miegan lyg akmuo į vandenį, vos spėjusi atsakyti į klausiamą mamos žvilgsnį:
                     - Tėčiui viskas gerai.
                     Pavakariais atbėgo iš kontoros mergaitė:
                     - Tavo tėčiui blogai. Važiuok ligoninėn. Mano tėtis tave nuveš, jau laukia prie durų.
                    Taip ir nubėgo tirpulys per širdį.
                    Tarpdury užjaučiantis mamos žvilgsnis, be žodžių, be apkabinimo. Daug vėliau Žana sužinojo, kad mama nuo pat pradžių tikėjosi blogiausio ir tam senai buvo pasiruošusi. Todėl buvo tokia rami. Tvirtu žingsniu, kaip rodėsi Žanai, jinai pasiekė mašiną, o iš tikrųjų iki pat ligoninės durų nejautė savęs. Tas laiko tarpsnis visiškai išsitrynė iš atminties. Palatoj, tėvo kojūgalyje, pamatė visas tris seseris. Pirma mintis: „Ką jos čia veikia? Pajuto varnos maitą!“ Ir tuoj pati save sudraudė: „Ne, to neįvyks... Tėtis gyvens...“ Nors protas buvo blaivus ir aiškiai suvokė besiartinančią giltinę.
                    - Tėti, mes pakviesim kunigą, kaip gi taip be išpažinties... – kalbino Vanda.
                    - Tėti, na sutik, na žmoniškai juk reikia, ne koks gyvulys esi... – pritarė Bronė.
                    - Nesispyriok, tėvai, į kapus nepriims, - glostė ranką Regina.
                    - Nekvieskit, išvarysiu. Sarmatos turėsit. – išspaudė tėvas, - Laidokit be kunigo, be bažnyčios.. ne tie laikai, kad į kapus nepriimtų. Man bus gerai ir patvory pakastam... – nusisuko ant dubenio. Iš burnos plūstelėjo rudas skystis. Išspjovęs turinį, sunkiai atsiduso ir sudejavo. Trumpam nurimo, lyg užmigo. Seserys susižvalgė ir ėmė šnabždėtis, kad vis dėlto reikia kunigą kviesti. Ilgainiui nusilps, nebegalės kalbėti, kaip numirs be paskutinio patepimo? Sąžinė užgrauš, kad leido taip numirti.
                     - Nedrįskit kviesti! – Sušvokštė tėvas ir vėl apsivėmė.
                      Žana stovėjo kitapus lovos, kandžiodama lūpas, kad nesuriktų, kad ištvertų, kad neaprėktų seserų. Kaip jos nesupranta. Tėvui taip bloga, o jos dar sunkina jam paskutines gyvenimo valandas. Paėmė privemtą dubenį ir išėjo išpilti.                       Koridoriuje sutiko seselę.
                     - Tėčiui labai skauda... – pravirko balsu.
                     Seselė apglėbė Žaną, pasodino ant kėdės.
                     - Paverk, tau reikia paverkti. Palengvės. Pabūk čia ir paverk. Aš nunešiu dubenį ir vaistų suleisiu.
                     Žana nesuvokė, kiek taip sėdėjo, tik pajuto, kaip ta pati seselė, įbruko jai į rankas kitą dubenį ir paliepė:
                     - Eik pas tėtį. Jam tavęs reikia.
                     Tėtis ramiai kvėpavo, snaudė. Seselė jau buvo suleidusi morfijaus ir skausmai atlėgo. Neilgai buvo ramus, vėl supurtė vėmimas. Atgavęs kvapą, priminė:
                     - Neveskit kunigo. Nežiūrėsiu mandagumo. Turėsit gėdą...
                     Slinko sunkios nakties sekundės. Sesės keitė dubenis, o Žana nešiojo juos išpilti ir išmazgoti. Bemazgodama paverkdavo, nusiplaudavo veidą ir vėl su šypsena grįždavo pas tėtį. Jau nė morfijus, nebepadėjo, nors seselė kas pusvalandį suleisdavo vaistus.
                     - Gimstant mama kentėjo skausmą, mirštant pats kenčiu, - dejavo tėtis.
                    Jau skydo tamsa, šviesėjo rytmečio dangus. Palatos langas buvo rytų pusėje. Žana , paimdama pilną dubenį, pažvelgė pro langą, jau žioravo pirmosios žaros, tuoj pasirodys saulė. Kadangi tėtis lyg ir snūduriavo, Žana neskubėjo grįžti. Išmazgojusi dubenį, įrėmė kaktą į šaltų plytelių sieną ir sustingo. Plytelių vėsa skverbėsi pro kaktos odą, plito gilyn. Rodės galva skaidrėja, tolsta nuovargis, baimė dėl tėčio. Puikiai suvokė, kas bus po valandos ar net greičiau. Nebesitikėjo stebuklo. Norėjosi tik vieno, kad neišvengiamybė greičiau ateitų ir tėčiui nebeskaudėtų.
                      - Ai, ką aš čia! – Garsiai pasakė ir atšlijo nuo sienos. Delnu nusibraukė akis ir nuėjo palaton. Tėtis ramiai „miegojo“, o seserys suklaupusios meldėsi. Žana rankomis įsikirto lovos galo... nesuklupti, tik nesuklupti. Tėvas neatleistų tokio silpnumo... Tegu seserys klūpo... ji nesiklaups, nedėkos, kad iš jos tėvą atėmė. Jei Dievas toks visagalis ir mielaširdingas, kaip gali leisti tokias nepakeliamas kančias?
                       Pabaigusios maldą seserys sukilo.
                       - Paskutiniai tėvo žodžiai buvo:  „kur Žana“. Neradęs žvilgsniu tavęs, užsimerkė ir atsiduso paskutinį kartą.   – Pasakojo Regina Žanai.
                       - Su lyg pirmu saulės spinduliu užgeso... – pravirko Vanda.
                       - Jonas leido šarvoti mūsų namuose, tik kaip dabar viskuo pasirūpinti, pinigų tai nėra... – rūpinosi Bronė.
                       - Ačiū jums, kad į namus pagrabą įsileisit. Važiuokit namo, dar spėsit į pirmąjį autobusą. Aš parvešiu tėtį.  – Surikiavo rūpesčius Žana. Įėjo seselė, paglostė velioniui veidą, o tikriau, patikrino pulsą smilkiny ir užklojo veidą paklode:
                        - Priimkite užuojautą. Kūną pasiimsite iš morgo po keturių valandų. Skrodimo nedarys. Jau operacijos metu viskas buvo aišku.
                         Seserys išėjo į autobusų stotį, o Žana pasuko į laidojimo reikmenų parduotuvę. Supirko viską ir su ryšuliu grįžo į morgą. Tik batų nerado. Vylėsi, kad paprastoj parduotuvėj ras. Daiktus perdavė darbuotojams, kad aprengtų velionį. Taip ir parvežė pas Bronę. Atidarius karstą, Vanda pasibaisėjusi sušuko:
                        - O Jėzau, basas!
                        - Neklyk, nupirksim – subarė Jonas.
                        Ėjo Žana su Jonu parduotuvėn, tėvui batų. Rado reikiamo dydžio. Jonas dar paabejojo, kad per brangūs žemėn kišti, bet Žana jau mokėjo pinigus.
                        Vanda vėl rypavo, kaip užmauti? Žana apavė, suvarstė raištelius. Kažkuri seserų, pasiūlė užrišti šlipsą. Negražiai per didelė marškinių apykaklė atrodo, bet nė viena nesiryžo paliesti sustingusio tėvo kūno. Šis darbas vėl teko Žanai. Sutvarkiusi mazgą, suglostė plaukus, glostė skruostus. Ašaros kaip pupos ritosi skruostais. „Tėti, tėti, kaip man tavęs trūks, toks geras man buvai, o aš net nepasakiau, kaip labai tave myliu...“
                        Viską sutvarkę, susirinko virtuvėje. Žana dar nebuvo namie, dar nepasakė mamai, kas nutiko.
                       - Gal man su tavim eiti? Mama ko gero puls isterijon... – pasisiūlė Regina.
                       -  Ne, aš viena... – užsivilko paltą ir išėjo.
                      Kelyje pasitaikė mašina, tad greit pasiekė namus. Ūkio direktorius, sužinojęs apie Žanos tėvo mirtį, skyrė lengvąją mašiną laidotuvėms, fermoj liepė paskersti bekoną. Grįžus į sesers namus, mėsa jau buvo pristatyta. Žana su Jonu išvažiavo pas kunigą tartis dėl laidotuvių.  
                      Po Jėzaus pagarbinimo, kunigas pasiūlo sėstis. Jonas  padeda ant stalo du šimtus rublių, smulkiomis kupiūromis. Kunigas spyriojasi, nesutinka laidoti. Velionis nelankė bažnyčios, net velykinės išpažinties neatlikdavęs. Lyg nemačiom kunigas perskaičiuoja pinigus ir vėl padeda krūvelę ant stalo. Kunigas vis vardina priežastis, dėl kurių negali mirusiojo krikščioniškai palaidoti. Jonas bando teisinti, bet kunigas neleidžia jam įsiterpti. Žana išsigandusi klausosi ir laukia, kad kunigas ims ją barti, kad ir jinai nelanko bažnyčios, negana to, dar ir pirmosios Komunijos ir sutvirtinimo sakramentų neturi. Galiausiai jonas lėtai kyla nuo kėdės, tiesia ranką link pinigų:
                     - Nu ką gi, jei tu negali, ieškosim kito klebono...
                      Kunigo ranka greit pačiumpa pinigus, lyg tarp kitko skubiai perskleidžia krūvelę:
                      - Pasigailėdamas jūsų dievobaimingos šeimos, palaidosiu netikėlį velionį. Tikiuosi išmelsit jam dievo atleidimą ir dangaus karalystę.
                      - Ačiū, klebone, sudiev.
                      - Su dievu, - palydi juos iki durų klebonas.
                      Visą gedėjimo laiką Žana nesitraukė nuo tėvo karsto. Sėdėjo sustingusi, prigludusi prie mamos šono. Pakviesta pavalgyti, pakildavo, pamaitindavo sūnų ir vėl atgal prie karsto. Stebėjo įkritusius tėvo skruostus, pasidengusius ilgėjančiais barzdos šeriais. Buvo girdėjusi, kad barzda ir mirusiems auga. Tiesa? Nesąmonė. Kūno skysčiai garuoja, oda džiūsta, dėl to pailgėja šeriai, dėlto pasmailėja nosis, įdumba skruostai, pailgėja nagai. Žana žiūrėjo į tėvo veidą, į rankas, sunertas ant krūtinės, į tarp pirštų įbruktą šventąjį paveiksliuką, kuris vis krypo, o seserys jį nuolat taisė. Nenorėjo tėtis jo laikyti. Žiūrėjo į šalia plaštakų nuvingiuojančius rožančiaus karoliukus. Nedrįso sesės paliesti velionio kūno ir rožančių užkabinti ant pirštų. Neišdrįso...
                      Giedoriai traukė giesmes ir pūtė triūbas. Žana nieko negirdėjo ir nematė. Prieš akis plaukė laimingos gyvenimo akimirkos, praleistos kartu su tėčiu. Iš akių be perstojo ritosi ašaros.
-  Kiek ta mergaitė gali verkti? Reikia ją išvesti, kad truputį atsigautų... – kažkas pasiūlė.
Žana apsidairė, ką čia tokią reikėtų išvesti. Susivokė, kad apie ją kalba. Tegu. Ne jų mylimas tėtis čia guli, užtat taip kalba. Pajuto nedrąsų prisilietimą.
                      - Eime, truputį pailsėsi...
                      - Ne, niekur neisiu. Neisiu... neisiu.
                      - Einam atsigerti, dukra, - už rankos paėmė mama. – Einam. Žana pakilo. Nejausdama kojų pėdino paskui mamą. Virtuvėje išgėrė paduotą stiklinę vandens. Kažkas ragino valgyti, bet Žana griežtai atsisakė, jau norėjo grįžti prie karsto, bet namo kaimynė jėga ją nusivedė į miegamąjį. Ten jau miegojo Žanos sūnus. Pasodino ant lovos, pati prisėdo šalia, apglėbė lyg mažą mergaitę ir glostė jos nugarą. Žana padėjo galvą jai ant peties ir sukūkčiojo lyg nuplaktas vaikas. Po kurio laiko rauda aprimo. Nuovargis nugalėjo. Žana miegojo. Miegojo nepatogiai užsikvempusi ant peties, o kaimynė bijojo pajudėti, kad nepažadintų. Po gero pusvalandžio išdrįso atsargiai paguldyti Žaną šalia sūnaus. Nepabudo. Miegojo. Pabudus viskas plūduriavo migloj. Lyg pro rūką prisimena, laidotuvių eiseną link bažnyčios. Bažnyčioj nieko daugiau nematė tik karstą. Kapinės, duobė. Rankose deganti žvakė. Žemių kaupas su kryžiaus ženklu. Gedulingi pietūs su ne vietoj laidomais Jono juokeliais. Tai tik nuotrupos, neryškios ir nesvarbios. Nėra tėčio ir niekada nebebus.