Želmenims nesuprast,
Koks graudus ir trapus pasenėjusio kūno sezonas,
Ir kokia ši būtis be svajojimo lieka nuoga.
Argi gali taip būt, jog nealksi nei meilės, nei duonos,
Nors ir to, ir ano iki šiolei geidei visada.
Bet sustingo sula
Ir ledokšniais aštriais žeidžia sielą.
Ar šviesi kibirkštis tavo žvilgsnyje juos ištirpdys?
Vienišystės tyloj vis dažniau angelai tau užgieda,
Vis suprasti sunkiau, ar kas beldžias į tavo duris.
Ir baisu ne nakties,
Bet nerimstančio permainų vėjo,
Išliepsnotų jėgų,
Kai po sausledžiais snaudžia jausmai.
Paryčiais nuo šakų šerkšnas tarsi nebuvęs byrėjo,
Na, o tu užmiršai,
Kaip iš geismo gyventi tirpai.