Lina užsimojo į priešininką psi, bet smūgis taip ir nepasiekė tikslo, Tasdaras smogė jai atgal ir moteris dejuodama susmuko ant grindų. Pakėlusi akis ji dar spėjo išvysti pykčio perkreiptą jo veidą ir lengvai, tarsi šapus linkstančius grotų virbus, kuriuos jis lenkė plikomis rankomis. Lorena pasibaisėjusi ištiesė į priekį durklą, o kai Tasdaras ėmė grėsmingai artėti prie Linos, vikriai pašoko iš vietos ir sugrūdo ašmenis jam į šoną. Demonas akimirką sustingo, todėl ji grūdo juos vis giliau ir giliau, kol galiausiai jie sulindo iki pat galo. Agnesė išsigandusi užsidengė rankomis akis, tačiau riksmas užstrigo gerklėje. Tuo metu Tasdaras klastingai išsišiepė ir tarsi nieko nebūtų įvykę pačiupo Lorenos ranką, vis dar laikančią ginklą. Toji spėjo tik skausmingai riktelėti, kai pasijuto su visa jėga nutrenkta ant žemės.

– Ne... – sunkiai išspaudė, Tasdarui ir vėl artėjant prie Linos. – Palik ją ramybėje!

Bet jis negirdėjo jos ir apakintas pykčio jau ruošėsi smogti. Lina matė iš jo pirštų pasklindančią ugnį ir paskutinę sekundę metėsi į šoną. Galingas ugnies pliūpsnis užpildė kamerą ir pataikęs į sieną pasklido į visas puses, bet greitai sureagavusi Lorena apgaubė save, Liną ir Agnesę psi energijos skydu ir jos liko nė kiek nenukentėjusios. Deja, vos tik skydas išnyko, Tasdaras užsimojo dar kartą ir joms teko kaipmat šokti į šalį pro išlaužtas grotas, kitaip tikrai būtų neišgyvenusios. Vienintelė Lorena vis dar liko kameroje, spėjusi ir vėl apsigaubti skydu. Bet šį kartą jis dengė tik priekį, visa jos nugara buvo laisvai prieinama ir ji baiminosi, kad tuo pasinaudojęs Tasdaras būtent iš ten ir puls.

– Lorena! – persigandusi pašaukė ją Lina, stipriai suspausdama Agnesės ranką.

– Man viskas gerai, – atsiliepė pranašė, delne kaupdama sidabrinę psi energiją.

Lina žinojo, kad privalo kažko imtis, juk Tasdaras buvo žymiai už jas stipresnis, bet telepatiškai nieko negalėjo prisišaukti dėl Tamsos Karalystę gaubiančio energijos skydo, kurį ne kartą bandė pralaužti. Bet visi tie bandymai buvo beprasmiai, skydas buvo ne tik nepralaidus, bet ir visiškai nesunaikinamas.

Tačiau netrukus dar vienas smūgis suvirpino orą. Moteris vos spėjo išsisukti, bet buvo priversta paleisti Agnesės ranką. Tuo metu visą koridorių apgaubė pragariška ugnis ir į visas puses pasklido troškūs dūmai, pro kuriuos net ir bandydamas nieko negalėtum įžiūrėti. Sprogimo apkurtinta Agnesė dairėsi Linos, šaukė ją, bet veltui. Tasdaro ji taip pat nematė, o sargybiniai, kurie prieš tai turėjo saugoti požemius, kartu su juo prasmego viską ryjančiose liepsnose.

– Mama! – dar kartą pašaukė mergaitė.

Staiga prie durų išvydo siluetą ir geriau įsižiūrėjusi atpažino tą patį šviesiaplaukį vyriškį, kuris jas su Lina ir atvedė į šiuos požemius. Išsigandusi ji žengė atatupsta, bet vyriškis tik neramiai ją nužvelgė ir po akimirkos pranyko už koridoriaus posūkio. Agnesė neteko vilties, manė, jog teks pražūti ugnyje, bet tada pajuto, kaip ją sugriebė tvirta Linos ranka ir nusitempė tuo pačiu koridoriumi, kuriuo nubėgo tas vyras. Mergaitė nebuvo tikra, kur tiksliai jis veda, galbūt išėjimo link, o gal kažkur į prapultį, iš kurios jos niekada negalės ištrūkti, bet pasidavė ją tempiančiai rankai, iš visos širdies melsdama, kad tik ir vėl nepasirodytų Tasdaras. Vis dar negalėjo patikėti tuo, kad net ir sužeistas jis išliko toks pat stiprus, nors paprastas žmogus nuo tokio dūrio nukraujuotų ir mirtų. Bet Tasdaras nebuvo paprastas, ir Agnesė tai puikiai žinojo.

Dar šiek tiek pabėgėjusios į priekį, jos galiausiai stabtelėjo prie laiptų.

– Agnese... – netikėtai pasilenkdama prie jos prakalbo moteris. – Kaip tu? Viskas gerai?

– Aš sveika, – ramino ją mergaitė. – Tik kaip mes iš čia išeisime?

– Nesijaudink, viršuje pilna sargybinių, bet jie nėra labai stiprūs, – Linos veide ir akyse atsispindėjo ugnies raudonumas. – Tik nepaleisk mano rankos, gerai?

Tuo metu prie jų prisijungė ir Lorena, prie savęs vis dar spausdama durklą.

– Kur Tasdaras? Ar kur nors jį matei?

– Ne, bet neabejoju, kad jis netoliese. Turime kuo greičiau dingti, kol jis mūsų nepasivijo.

– Jūs galite eiti, o aš dar pabandysiu surasti Rebeką, ji taip pat turėtų čia būti.

– Ne, tu negali eiti viena, – paprieštaravo Lina.

– Mes neturime kito pasirinkimo, tu privalai tučtuojau išgabenti iš čia Agnesę.

– Na gerai, bet pažadėk, kad būsi labai atsargi.

– Žinoma, – linktelėjo Lorena, jau bėgdama koridoriumi, vedančiu Žemutinių požemių link.

Lina dar akimirką matė jos juodą plevėsuojančią suknelę, kuri visai netrukus pranyko dūmuose. Negaišdama ji nusivedė mergaitę laiptais ir skynėsi kelią tolyn, už savęs palikdama ant žemės tysančius sargybinius, bet vos tik priešais jas atsivėrė Tamsos Karalystės dangus, aplankė suvokimas, jog pasprukti taip paprastai nepavyks. Netoliese, apgaubtas pragariškų liepsnų, stovėjo Tasdaras, į šonus ištiesęs rankas. Ugnis jo visiškai nepaveikė, juodi ilgi plaukai buvo išsidraikę į visas puses ir užkritę ant rūstaus veido, o raudonas, stipraus vėjo pučiamas apsiaustas plakėsi į kojas.

– Taip paprastai jūsų nepaleisiu, – įtūžęs sušnypštė jis.

Netekusi vilties, Agnesė suklupo ant žemės ir purtydama galvą užsidengė rankomis ausis.

– Ne... ne... aš tik noriu iš čia išeiti!

Sustingusi iš baimės Lina tegalėjo tik žiūrėti į raudonai žibančias Tasdaro akis, įsmeigtas tiesiai į ją. Moteris norėjo paguosti mergaitę, pasakyti, kad jos būtinai ką nors sugalvos, bet negalėjo nusisukusi nuo priešo prarasti budrumo.

– Tu manęs bijai! – Tasdaras nusikvatojo kaip pamišėlis. – Taip, tu manęs bijai! Visi manęs bijo!

Lina ištikta šoko per kelis žingsnius atsitraukė. Demonas pagaliau nuleido rankas. Aplink jį sūkuriavo ugnis, užstodama praėjimą pro pakeliamąjį tiltą, o ratu stovintys sargybiniai laukė įsakymo pulti. Reikėjo žūtbūt kažko imtis, nors išeitis tebuvo viena. Lina žinojo, kad jos galių nepakaks įveikti šiam priešui, bet sukaupusi paskutines jėgas užsimojo. Agnesė labai aiškiai matė į Tasdarą skriejančią purpurinę psi energiją, kaip jis atkišo ranką ir iš jos tvokstelėjusi banga nubloškė Liną ant žemės. Išgirdusi riksmą mergaitė įtūžo. Juto po visą kūną pasklindančią šilumą. Atsistojusi sugniaužė kumščius. Pirmą kartą jai atrodė, kad įgijo kažkokios nepaaiškinamos galios, kuri galbūt galėtų sustabdyti priešą, tačiau nežinojo, kaip ją panaudoti.

Lina sunkiai pakilo nuo žemės ir pro tamsių plaukų sruogas pažvelgė į mergaitę.

– Ne, Agnese... nereikia... ne dabar.

Bet toji atsisuko į priešininką ir drąsiai žengė į priekį, norėdama ant jo išlieti visą pyktį. Tuo metu Tasdaro žvilgsnis nukrypo į pakeliamąjį tiltą, ant kurio stovėjo Gordonas, įsmeigęs aršų žvilgsnį į jį ir priešais save ištiesęs magišką lazdą. Žalias kristalas staiga žybtelėjo, ir raudona psi energija bangomis pasklido didžiuliu plotu. Apakintas šviesos demonas nespėjo atsitraukti ir net nepajuto, kaip atsidūrė ant žemės. Iškart po to Linos akys smigo į Tamsos tvirtovės duris, pro kurias sargybiniai tempė besipriešinančią Loreną. Tačiau Rebekos su ja nebuvo. Moteris tikėjosi, kad sargybiniai dar ištemps ir ją, bet daugiau niekas kitas, be jų, neišėjo.

– Paleisk! – piktai suriko Lorena ir spyrė sargybiniui į blauzdą, bet esantis už nugaros sugriebė ją už plaukų ir parklupdęs ant kelių prikišo prie gerklės durklą. Lorena buvo priversta sustingti.

Gordonas nuleido lazdą ir vertindamas padėtį nužvelgė aplinką. Akimirką viskas nuščiuvo. Niekas nedrįso pajudėti. Sulaikiusi kvapą Lina laukė, kas bus toliau. Galvą persmelkė mintis, jog greičiausiai Ravena jau pasiekė savo tikslą, kitaip Gordonas nebūtų čia pasirodęs. Viltis, kad pavyks ištrūkti, vis labiau augo, bet dar kartą pažvelgusi į žynį moteris suprato, jog kažkas negerai. Jai pasirodė, kad jis silpnesnis nei įprastai, bet tada prisiminė dieną, kai jie kalbėjo apie tai, kad kažkas ne taip su jo galiomis, ir jis netgi pats tiksliai negalėjo pasakyti kas.

Tačiau dabar nebuvo laikas ir vieta apie tai galvoti. Tasdaras įtūžęs pakilo ir nespėjus Gordonui priartėti į jo pusę paskleidė ugnį. Žynys staigiai atkišo delną ir ji nekliudžiusi išsisklaidė.

– Kaip tu drįsti? – iškošė demonas. – Ar žinai, su kuo prasidedi?

Tačiau kalbos Gordonui rūpėjo mažiausiai, jam žūtbūt reikėjo apsaugoti Liną, Agnesę ir Loreną. O Tasdaras dar kartą puolė. Dabar jis nenaudojo ugnies, bet pajutęs pavojų žynys priešais save ištiesė rankas. Tasdaras kaip laukinis žvėris paskutinę sekundę paleido į priešininką psi energijos smūgį, kuris eilinį kartą nekliudęs taikinio išsisklaidė. Tai jį tik dar labiau siutino, jis taikėsi į Gordoną beveik nežiūrėdamas, sunkiai galėdamas patikėti, kad smūgiai jo nė kiek nepalietė. Kaipgi jis gali žeminti tą, prieš kurį turėtų lenktis? Argi nesupranta, kokios už tai laukia pasekmės?

Ne, demonas negalėjo leisti, kad tai tęstųsi. Smogęs paskutinį kartą, jis trumpam atsitraukė ir įsitempęs laukė, kol Gordonas puls pirmas. Akylai stebėdamas, kaip jo kojos vikriai atsiplėšia nuo žemės, Tasdaras taip pat pašoko, ir kai priešininkai jau buvo arti vienas kito, staigiai išsitraukęs abu kalavijus užsimojo. Ašmenys susmigo Gordonui į pilvą. Negiliai, bet tai privertė jį paleisti lazdą.

– Gordonai! – kažkur fone pasigirdo išgąsčio kupinas Linos balsas.

Tasdaras tik plačiai išsišiepė ir smeigė kalavijus tik dar giliau, kol jie sulindo iki pat rankenų. Akimirką jie taip ir stovėjo sustingę. Kraujas tekėjo demono rankomis ir lašėjo ant žemės.

– Aš dar nebaigiau, – pakeldamas galvą staiga sukuždėjo Gordonas. – Opsaepio!

Tasdaras matė jo veide šypseną ir tai visiškai išmušė jį iš vėžių. Tuo metu jis pastebėjo kažką žibant kairėje priešininko rankoje ir žengė žingsnį atgal, taip ištraukdamas ašmenis iš jo kūno. Bet Gordonas visai netikėtai metėsi į priekį ir sugriebė jam už rankos, žibantį daiktą priglausdamas prie krūtinės. Tą pačią akimirką žybtelėjo akinanti šviesa, nublokšdama juos tolyn vieną nuo kito.

– Ką... ką man padarei?! – sunkiai alsuodamas pro dantis iškošė Tasdaras, bet daugiau neįstengdamas stovėti sudribo ant žemės. Po jo sekė ir Gordonas. Jau visiškai praradęs jėgas, bet tuo pačiu džiaugdamasis, kad prieš užgęstant sąmonei bent jau spėjo panaudoti amuletą...

 

Trečios dalies pabaiga

Pradėta: 2021-04-20
Baigta: 2021-11-14