Keturioliktas skyrius. Lemiama kova

– Nagi, pabandyk dar kartą, – ragino Lina. – Paskubėk, kol niekas mūsų nepastebėjo.

– Stengiuosi, bet niekaip neišeina, juk tos ringės užburtos. Bent jau pavyktų nukirsti grandines, kad eitų laisviau judėti, tada kažką sugalvotume.

Lorena stipriai suspaudė rankose durklą ir dar kartą pabandė praskirti grandinės jungtį, tačiau nė kiek nepasistūmėjo į priekį, nors jau kelias valandas bandė ją įveikti. Lina tik atsiduso iš apmaudo. Tai buvo vienintelis būdas ištrūkti iš šių požemių, o norėdamos laimėti jos žūtbūt privalėjo nusimesti tas ringes, kad galėtų naudotis savo galiomis, jei tik ilgas buvimas Tamsos Karalystėje laikinai jų neužblokavo. Sunerimusi ji nužvelgė kamerą. Pro plyšį įkyriai lašnojo vanduo, maži lašeliai tiško ant šaltų akmeninių grindų. Aplinkui buvo gana tamsu, tik per mažą grotuotą langelį krentantys saulės spinduliai apšvietė dalį sienos.

– Bet iš kur tu gavai tą durklą? – vis dar plušėdama prie grandinių paklausė Lorena. – Nejaugi niekas nepastebėjo?

– Tuo metu, kai Melburnas nuvedė mane pas Tasdarą, paliko savo durklą ant stalo. Turbūt netyčia, o kai Tasdaras akimirkai nusisuko, paslėpiau jį savo drabužiuose.

– Bet ar tau tai neatrodo keista?

– Kas keista? – kilstelėjo antakius Lina.

– Kad jis paliko savo durklą. Nejaugi tai tebuvo aplaidumas? Melburnas visą laiką būna toks budrus...

– Tai tu manai, kad jis tą durklą paliko tyčia? – supratusi užuominą, Lina įdėmiai ją nužvelgė. – Jis nori, kad mes iš čia ištrūktume, bet nenori akivaizdžiai išsiduoti, jog mums padeda?

– Nesu tikra, bet puikiai žinau, kad Melburnas buvo priverstas tarnauti Tasdarui, galbūt jis net nepritaria tam, kas čia vyksta.

– Abejoju, ar jis rizikuotų nepaklusti Tasdarui, o jei taip, turbūt iškart pasirašytų sau mirties nuosprendį.

– Taip, tu greičiausiai teisi, – nenoriai sutiko Lorena, akimirką nustodama bandyti įveikti grandines. – Beje, o ko Tasdarui iš tavęs reikėjo? Kodėl kvietė pasikalbėti?

– Ak, – Lina nusivylusi persibraukė sau per plaukus. – Kaip visuomet planuoja nedorus planus ir bando priversti prie jo prisidėti.

– Nori pasakyti... tarnauti jam? – suraukė antakius pranašė. – Kaip visada, visus bando paversti savo vergais įvairiausiais šantažais, nieko naujo. Tik kuo šantažavo tave?

– Sakė, kad jei nesutiksiu, daugiau niekada nebepamatysiu Agnesės, – sunkiai ištarė ji, pažvelgdama į paminėtąją, sėdinčią kiek atokiau nuo jų. – Nemanau, kad jis nužudytų ją, turbūt tik bando mane išgąsdinti. Bet aš jo nebijau ir jokiu būdu nesutiksiu su jokiais pasiūlymais, tą jam ir pasakiau.

– Ir kaip jis reagavo į tai?

– Pareiškė, kad niekada manęs iš čia neišleis. Nežinau, ką jis planuoja daryti su tavimi ir su Agnese, bet mes privalome kuo skubiau iš čia dingti. Paslėpk durklą, tuoj pro šalį praeis sargybinis.

Lorena skubiai pakišo jį po čiužiniu, o beveik iškart po to koridoriumi nutįso ilgas šešėlis. Sargybinis tik akimirkai žvilgtelėjo į jų pusę ir nepastebėjęs nieko įtartino nuėjo tolyn. Moters rankoje kaipmat vėl atsirado durklas, ir ji jau daug labiau susikaupusi įniko į darbą.

– O tau nieko nepavyko išpešti iš Tasdaro? – staiga paklausė ji. – Planavome išsiaiškinti, ar jis žino, kas slypi Elizos kambaryje.

– Taip, planavome, bet nenorėjau, kad jis imtų kažką įtarti. Be to, geriau pagalvojus, nėra prasmės, jis tai žino, ar ne, svarbiausia, kad Ravena nepastebėta nukeliautų pas Gordoną, galbūt jiems pavyks kažką išsiaiškinti.

– Bet praėjo jau tiek laiko, o jeigu Tasdaras kažkaip sužinojo visus mūsų planus ir Rėja net nepasiekė Ravenos?

– Tuomet kodėl jos nėra kartu su mumis?

– Nežinau, gal jis apsimeta, kad nieko nežino, ir laiko įkalinęs ją kitur? – spėliojo Lorena. – Tai juk būtų ne pirmas kartas.

– Suprantu, kad nerimauji dėl savo dukters, bet negalvok apie blogiausią. Jeigu mums nepavyks iš čia ištrūkti pačioms, neabejoju, kad Gordonas kažką sumąstys.

– Žinau, bet tai nereiškia, kad turime pasikliauti tik juo. Nenoriu, kad per mus Gordonas veltųsi į pavojų, Tasdaras ir taip jau ieško būdų, kaip juo atsikratyti.

– Taip, bet kas mums daugiau belieka? – nusiminusi ji pažvelgė į kameros gilumą. Aplinkui matė tik storas grotas, tarp kurių jos buvo įkalintos. Viduje tvenkėsi pyktis, pagalvojus apie susiklosčiusią padėtį.

Tuo metu Lorena pažvelgė pro mažą grotuotą langelį, mąstydama, ką daryti toliau, juk grandinių nuimti nė kiek nesisekė. Tamsos Karalystėje kaip įprastai buvo tamsiau nei kitose, o tuščias dangus degė kaip niekad raudonai. Ji nežinojo, kiek dabar valandų, bet spėjo, kad labai ankstus rytas, lauke girdėjosi garsiai karksinčios varnos ir žvangantys patruliuojančių sargybinių kalavijai.

– Tiek to, pamiršk tas grandines, – praradusi viltį prakalbo Lina. – Sugalvosime ką nors kitą.

– Ne, palauk, leisk dar pabandyti, – paprieštaravo ji. – Turime būti kantrios, ištrūkti iš čia niekada nebuvo lengva.

– O tu esi čia buvusi anksčiau?

– Ne, bet nujaučiu, kad šis kartas ne paskutinis. Matau, kad ir Agnesė jau nebeturi vilties ištrūkti, nuo to laiko, kai mes čia uždarytos, beveik nepratarė nė žodžio, – pažvelgė į mergaitę Lorena. – Ar jai tai įprasta?

– Ne, Agnesė niekada nepasiduoda liūdesiui, bet šis kartas kitoks. Ji jau žino, koks gali būti pavojingas Tasdaras, papasakojau prieš kelis mėnesius, kai jau nebegalėjau slėpti, kad Ravena mus paliko.

– Suprantu, – tepasakė moteris, vėl nukreipdama žvilgsnį į grandines. – Palauk, atrodo, tuoj pavyks jas nuimti.

– Nejaugi? – apstulbo Lina, tuo pačiu džiaugdamasi, kad šansas ištrūkti po truputį didėja. – Paskubėk, kol ir vėl neatėjo sargybinis.

Lorena daugiau nieko nesakiusi stipriai suspaudė durklo rankeną ir dar minutę pasikamavusi su jungtimis pagaliau įveikė grandinę. Jai pasidalinus į dvi dalis, nuo riešų nukrito ir ringės. Matyt, tiek ir tereikėjo, nutraukus grandines išsisklaidė visi burtai ir dabar buvo galima pilnai naudotis savo galiomis.

– Nagi, duok, nuimsiu tavo, – skubiai ir tuo pačiu džiugiai ištarė Lina, jusdama į kūną grįžtančią jėgą.

Daugiau raginti ir nereikėjo, vos ji ištiesė rankas, psi energijos spindulys sutrupino grandines. Iškart po to Lina puolė prie Agnesės ir taip pat ją išlaisvino. Mergaitė lyg pagyvėjusi pakilo nuo grindų, bet staiga pasigirdo skambūs žingsniai koridoriuje. Kažkas sparčiai artinosi. Išsigandusi Lorena už nugaros paslėpė durklą ir jos įsitempusios laukė. Nuojauta kuždėjo, jog tai ne šiaip sargybinis, o Melburnas arba Rodžeris.

– Ką darysime dabar? – vos girdimai sukuždėjo Lorena.

Tačiau Lina į tai nesugebėjo atsakyti, laukdama, kol galės išvysti požemių lankytojo veidą. Netrukus koridorių apšvietė deglo šviesa. Moteris nustėro, kai pro grotų plyšius į ją pažvelgė Tasdaras.

– Sumanėte mane apgauti, hm? – vos tvardydamas pyktį prakalbo jis. – Melburnas dar sumokės už tai, kad bandė jums padėti. Manai, kad nemačiau, kaip paėmei jo durklą?

– Tu... tu viską žinai? – negalėdama patikėti išlemeno ji.

– Kai paėmei tą durklą, supratau, kad kažką rezgi, bet kadangi blokuoji savo mintis, teko imtis kitų priemonių, – Tasdaras akimirką tylėjo ir tyrinėjo jas žvilgsniu. – Ką ten sakei? Kad Ravena paslapčia jau keliauja pas Gordoną?

Lina išsigandusi stovėjo priešais jį ir nežinojo, ką jam atsakyti. Iš dalies jos pačios buvo kaltos, kad tokioje vietoje aptarinėjo įvykių detales, nors visą laiką stengėsi kalbėti taip tyliai, jog jų neišgirstų požemius saugantys sargybiniai. Bet iš kur joms žinoti, kad jų pokalbio klausysis pats Tasdaras, juk buvo tik kalinės, kurios už šių grotų jau nieko nebegalės padaryti.

– Ir ką planuoji dabar? – stengdamasi nerodyti savo baimės paklausė Lina, nors puikiai suvokė, kur link tai veda.

– Aišku, sutrukdysiu Ravenai pasiekti tikslą, – sušnypštė demonas, jo akys raudonai suliepsnojo. – Gal ir nepavyks susekti jos pagal energiją, bet man tereikia atsikratyti Gordonu, argi ne taip?

– Bet jis galbūt net nežino keliavimo laiku būdo, – įsiterpė Lorena.

– Na ir kas? – pašaipiai vyptelėjo jis. – Bus vienu parazitu mažiau.

Moteris tik papurtė galvą, negalėdama patikėti tuo, kad buvo atsakinga už Gordono gyvybę. Jai žūtbūt reikėjo kažko imtis, kad laimėtų laiko, galbūt dar ne per vėlu, juk praėjo jau tiek dienų, kai Ravena iškeliavo, gal ji jau pasiekė tikslą arba buvo arti jo. Be to, Lina čia kalėjo ne viena, o su Lorena, kartu jos galėtų kaip nors sustabdyti Tasdarą, net jei tik kelioms minutėms...

– Lina, ne, – pastebėjusi jos rankose žibančią psi bandė sulaikyti ją pranašė, bet jau buvo per vėlu, moteris iš visų jėgų pro grotas užsimojo į Tasdarą.