Gordonas juto, kaip Ravena įsikibo jam į ranką, ir iš visų jėgų, kol dar neužsivėrė vartai, patraukė ją į save. Jau pamanė, kad nebepavyks jos sugrąžinti, bet patempė stipriau ir ji visu svoriu uždribo ant jo. Lygiai tą pačią akimirką iš vartų liko tik maža siaurymė, ir sublykčioję paskutinį kartą jie galiausiai visai dingo. Lengviau atsikvėpęs, žynys paleido mergaitę. Toji pakėlusi į jį akis nekaltai šyptelėjo.

– Ką ten taip ilgai darei? – paklausė jis. – Jau maniau, kad nespėsi grįžti laiku.

Užuot atsakiusi, ji ištiesė jam amuletą.

– Man pavyko, gavau tai, dėl ko visą laiką taip stengiausi. Galbūt su juo pavyks įveikti mano tėvą.

– Tikrai? – Gordonas nustebęs paėmė amuletą už grandinėlės ir atidžiai jį apžiūrėjo.

– Per tą valandą sužinojau daugybę naujų dalykų, nė neįsivaizduoju, nuo ko pradėti viską pasakoti.

– Ir nereikia pasakoti, galiu peržiūrėti visus tavo kelionės prisiminimus.

Ravena sutrikusi jau norėjo klausti, kaip jis tai padarys, bet nespėjo – švelni ranka nusileido jai ant kaktos. Pajutusi šilumą, mergaitė užsimerkė ir leido jam atlikti tai, ką suplanavo. Taip pat užmerkęs akis, Gordonas susitelkė į minčių skaitymą, ir visai netrukus įvairūs vaizdiniai skriejo jam į pasąmonę. Jis aiškiai matė, kaip Ravena persikėlė į praeities Azryatą, sutiko Nobilijų, kuris vėliau ją užpuolė, kaip pasirodė Azara ir padėjo jai nusigauti į Elizos kambarį ir atidavė Elzaro amuletą. Tie vaizdai iškilo jam prieš akis kaip labai ryškūs sapnai, jis girdėjo kiekvieną jų ištartą žodį ir nejučia šyptelėjo.

– Dabar viskas aišku, – pagaliau atsitraukdamas prakalbo. – Pažinojau Nobilijų, jis buvo vienas iš Zurato Ordino narių, bet tuo pačiu turėjo ir piktų kėslų. Deja, tai sužinojome ganėtinai vėlai...

– Bet jeigu jis atvyko iš ateities, tai reiškia, kad šiame laikmetyje jis vis dar kažkur yra, nes į praeitį keliaus tik daug vėliau, tiesa?

– Taip, bet šiuo metu nežinome, kur tiksliai jis galėtų būti. Žlugus Ordinui visi nariai buvo arba nužudyti, arba apsimetę mirusiais persikėlė gyventi į Žemę.

– Bet kodėl pati Azara slepiasi? – niekaip negalėjo suprasti ji. – Argi ji nėra viena iš stipriausių burtininkių ir negalėtų kaip nors įveikti mano tėvo?

– Nemanau, kad sugebėtų, – giliai atsiduso jis. – Gal ji ir stipri, bet Tasdaras dar neparodė visų savo gebėjimų, niekas nežino, kokiame jis iš tikrųjų lygyje. Be to, Azara tau sakė, kad dar susitiksite ateityje, neabejoju, jog yra kažką suplanavusi. Tik štai, dabar bandau suprasti, kokie yra Elizos tikslai.

– Ką turite omenyje? – susidomėjo Ravena, įdėmiai nužvelgdama Gordoną. Jis buvo neįtikėtinai gražus, todėl ji greitai nusuko akis, nenorėdama, kad jis pastebėtų jos tyrinėjantį žvilgsnį.

– Na, juk pameni, kad Eliza iš kažkur sužinojo, jog tu keliausi į praeitį paimti amuleto, ar ne? – pažvelgė į ją žynys. – Bet iš kur? Keliauti į ateitį ji negalėjo, nes Chrono laikrodis visą laiką buvo pas mane.

– Plius, niekas daugiau apie jį nežinojo, – pridėjo ji. – Bet gal yra dar kažkoks būdas keliauti laiku?

– Būtent apie tai ir galvoju. Truputį palauk, galbūt rasiu atsakymą.

Gordonas patogiai įsitaisė prie stalo, atsirėmęs alkūnėmis užsidėjo pirštus ant smilkinių ir užsimerkė. Ravena nesuprato, ką jis ketina daryti, bet kantriai laukė, nenorėdama jam trukdyti.

– Paaiškinimas yra, – galiausiai prakalbo jis. – Fantazija sakė, kad viską man papasakos.

Ravena nieko neatsakė, tik įdėmiai stebėjo jo susikaupusį veidą. Daug kartų buvo girdėjusi apie Pirmapradę deivę, bet niekada jos nematė, išskyrus iš vitražo Krištolo rūmuose ir skulptūrėlės Rebekos kambaryje. Taip, Rebeka... ji vis dar nepamiršo, turėjo iš Tamsos tvirtovės išlaisvinti ne tik Liną, Agnesę ir Loreną, bet ir ją. Jau praėjo tiek laiko, kai Rebeka ten kalėjo, mergaitė siaubingai dėl jos nerimavo, neįsivaizduodama, ką Tasdaras su ja daro, bet buvo tikra, kad Gordonas jai padės taip pat, kaip padėjo nusigauti į praeitį.

– Ką gi, dabar suprantu, – pagaliau prakalbo žynys, nutraukdamas ryšį su deive.

– Ir ką išsiaiškinote? – susidomėjusi paklausė Ravena.

– Viskas labai paprasta, – jis pakilo nuo kėdės ir apsvarstydamas situaciją kelis kartus perėjo virtuvę. – Tame laikmetyje, kur tu buvai įstrigusi metams praeityje, Nobilijui pavyko pasiekti savo tikslą ir praeiti pro laiko vartus.

– Štai kodėl aš ten likau, – staiga suprato ji. – Azara man iki tiek neaiškino.

– Išėjęs pro vartus, Nobilijus pavogė iš manęs Chrono laikrodį, todėl man teko prašyti dievų pagalbos, kad tave iš ten ištraukčiau. Deja, įkalbėti dievus buvo labai sunku, todėl jie grąžino tave atgal tik po metų. Tai buvo bausmė už tai, kad sulaužėme taisykles, bet šiame laikmetyje viskas pasikeitė, nes tau pavyko grįžti be dievų pagalbos.

– Nes man padėjo Azara iš ateities, – šyptelėjo mergaitė.

– Būtent, – linktelėjo Gordonas. – Tada, kai Nobilijus pavogė laikrodį iš manęs, jį išsikovojo Eliza, bet dar prieš atiduodama man pati nukeliavo į ateitį, štai iš kur sužinojo, kad tu vyksi į praeitį, dėl to ir paliko Lorenai raktą į savo kambarį.

– Bet dabar viskas pasikeitė, ar tai nereiškia, kad dabartinė Eliza neturėtų žinoti ateities?

– Ne, nes tuo metu ateitis dar nebuvo pasikeitusi. Ji pasikeitė tik tada, kai Azara atvyko iš ateities padėti tau, – paaiškino jis. – Po velniais, man tikrai reikia tą laikrodį paslėpti, kad šiame laikmetyje Nobilijui nepavyktų jo gauti.

– Taip... – sutiko Ravena. – Tik man liko neaiškus dar vienas dalykas. Kodėl Eliza atidavė raktą būtent Lorenai? Kodėl ne mano mamai arba Linai? Argi taip nebūtų buvę kur kas paprasčiau?

Prieš atsakydamas, Gordonas minutėlę tylėjo. Iš pradžių jai pasirodė, kad jis net neišgirdo klausimo, nes buvo tarytum paniręs į savo mintis.

– Tuo metu vyko karas, – galiausiai prakalbo jis. – Tada Eliza nusiuntė Agnesę pas Liną, norėdama ją apsaugoti. Po to, kai Tasdaras sužlugdė Zurato Ordiną, jos su Arela kurį laiką slėpėsi Dvasių Karalystėje, bet Tasdaras jas surado ir pagrobė Arelą, nes... jam reikėjo, kad tu ateitum į šį pasaulį. Greičiausiai Eliza į ateitį keliavo tik po pagrobimo, todėl ir perdavė raktą Lorenai.

– Bet ar jūs žinote, kur Eliza dabar?

– Deja, bet nepavyksta rasti jokių jos pėdsakų. Paskutinį kartą ji buvo Tasdaro nelaisvėje. Perskaitęs jos mintis, jis sužinojo apie Elzaro amuletą ir norėjo jį sunaikinti, būtent tada ir įsikišo Azara, sugriaudama Azryato šventyklą.

– Suprantu, – nusiminė Ravena. – Bet Azara sakė, kad Eliza dar grįš, Agnesė privalo sužinoti, kad mes ne tik nesame seserys, bet ir jos tėvai visai kiti.

– Žinoma, – pritarė Gordonas. – Per daug dėl to nesijaudink, Lina sakė, kad pati tuo pasirūpins. Geriau dabar pailsėk, o aš per tą laiką pabandysiu sugalvoti, kaip ištraukti jas iš nelaisvės.

– Taip, reikėtų pailsėti, – žvelgdama į savo batus po minutėlės prakalbo ji. – Paskutiniu metu prastokai miegojau, kol nukakau iki čia...

– Nuo šiol bus daug paprasčiau, juk galėsi tiesiog teleportuotis, – menkai šyptelėjo jis. – Na gerai, gali eiti į kambarį, o man reikia įkvėpti gryno oro.

Daugiau nieko nepasakęs, Gordonas skubiai išėjo iš virtuvės ir patraukė prie laukujų durų. Atrodė, tarsi į galvą smigtų šimtai peilių, bet prie Ravenos savo silpnumo rodyti nenorėjo. Jis jau stvėrė už rankenos, bet susvyravęs atsirėmė į sieną, viena ranka susiimdamas už galvos.

– Po šimts... kiekvieną kartą vis blogiau.

Iš lėto atvėręs duris, jis pagaliau galėjo išeiti į kiemą ir giliai kvėpdamas į plaučius gaivų orą pajuto šiokį tokį palengvėjimą. Negalvojo, kad pirmieji požymiai pasireikš taip anksti, bet galbūt taip buvo dėl to, kad išnaudojo nemažai energijos, atverdamas laiko vartus. Tačiau ramybės labiausiai nedavė tai, kad kaip žynys jis nežinojo, kad keliavimas laiku nebuvo visiškai uždraustas. Tik kodėl Fantazija niekada jam to nepasakė? Gal dėl to, kad nebuvo Aukščiausiasis žynys, kaip Azara, esanti viršesnė net už Vyriausiąjį žynį Aristėją? Ar dėl to, kad norėjo jį išbandyti ir pažiūrėti, ar rizikuos ir panaudos laikrodį?

– Tėti? – staiga išgirdo jis Godos balsą už nugaros ir krūptelėjęs apsigręžė. – Ką čia darai? Ar Ravena jau pabudo?

Pribėgusi artyn, mergaitė stipriai jį apkabino ir tik po to pakėlė akis.

– Gali nesijaudinti, mes su Ravena jau viską sutvarkėme, – glostydamas jos plaukus švelniai šypsojosi Gordonas. – Na, beveik viską.

– Tikrai? – kiek nustebo ji. – Eime į vidų, noriu su ja susipažinti, o tada viską papasakosi iki smulkmenų, gerai?

– Žinoma, Goda, papasakosiu. O kodėl taip anksti grįžai?

– Aristėjas sakė, kad šiandien galiu pailsėti, nes paskutiniu metu labai daug mokiausi. Be to, nekantravau sužinoti, kaip jums sekasi.

– Na, tada eikime, neversiu tavęs laukti.