Tryliktas skyrius. Kelionė į praeitį



Gordonas sunerimęs budėjo prie Ravenos lovos. Mergaitė karščiavo, todėl jis nuolat tikrino jos temperatūrą ir prižiūrėjo, kad ji visą laiką būtų užsiklojusi.



– Ir kaip ji jaučiasi dabar? – pravėrusi duris tyliai paklausė Goda.



– Vis dar taip pat, – sunkiai atsiduso jis.



– Pasisekė, kad radai ją pačiu laiku, kas žino, kas būtų nutikę.



– Per daug negalvok apie tai, dabar tau reikia pas Aristėją, geriau nevėluotum.



– Bet kaipgi tu? Argi tau nereikia į darbą?



– Nesvarbu, šiandien pasiimsiu laisvadienį, kad prižiūrėčiau Raveną, o tu gali ramiai eiti mokytis. Šiuo metu tavo mokslai kur kas svarbesni už mano darbus.



– Na gerai, tada susitiksime vakare.



Mergaitė apsisuko ir greitai pranyko už durų, o Gordonas sunerimęs nukreipė žvilgsnį į Raveną. Galvą kamavo daugybė klausimų. Jis nesuprato, kodėl ji atvyko į Šešėlių Karalystę ir ką planavo joje daryti. Didžiausia mįslė buvo tai, kad norėdama čia patekti ji keliavo per Šmėklų pelkę, o tai reiškė, kad nenaudojo teleportacijos. Jis žinojo, jog Ravena niekada nesilankė Šešėlių Karalystėje, tad teleportuotis ir šiaip būtų neįmanoma, bet kodėl tada jos negalėjo teleportuoti Lina? Ar tai buvo užduotis, apie kurią ji negalėjo žinoti? Bet kodėl tada nė žodžiu neužsiminė apie kažkokias slaptas jos keliones?



Pagalvojęs apie Liną, žynys susimąstė, kada paskutinį kartą ją matė. Tą dieną jie abu buvo Adarlano dvare ir juos užpuolė Tasdaras, o nuo to laiko praėjo beveik mėnuo. Kadangi jis buvo užsiėmęs savo reikalais, į tai net neatkreipė dėmesio, bet kuo daugiau apie tai galvojo, tuo keisčiau viskas atrodė. Pakilęs nuo lovos jis nusprendė susisiekti su Lina telepatiškai ir viską išsiaiškinti, bet kad ir kaip bandė užmegzti ryšį, niekaip nepavyko, atrodė, kad juos skirtų kažkokia neapčiuopiama siena.



„Nagi, Lina, atsiliepk“, – vis nepasidavė jis, bet aštrus dūris į smilkinius privertė viską nutraukti.



Gordonas tik dar labiau sunerimo, tad kol Ravena dar nepabudo, teleportavosi į Linos namus. Deja, jos ten nerado, o tai, kad viduje nebuvo ir Agnesės, sėjo tik dar daugiau klausimų. Jis jau norėjo grįžti atgal, bet pastebėjęs ant laiptų kraujo dėmes akimirką sustingo. Nuojauta kuždėjo, kad nutiko kažkas labai rimto ir greičiausiai vienintelė Ravena galėjo jam viską paaiškinti.



Teleportavęsis atgal į savo namus, Gordonas skubiai pasidarė kavos ir grįžo į kambarį. Gal vertėtų pasikviesti Arelą ir paklausti jos? Nors ne, Arela dar nesusitaikė su Ravena, tikriausiai taip pat, kaip ir jis, negalės atsakyti, kas dedasi aplinkui, kitaip jau seniai būtų su juo apie tai pasikalbėjusi. Be to, jis negalėjo naudotis kiekviena proga, kad tik ją pamatytų. Arela pati turėjo nuspręsti, kada geriausia susitaikyti su savo dukterimi, dabar beliko tik laukti.



Sėdėdamas šalia mergaitės, žynys niekaip negalėjo atsistebėti, kokia ji panaši į savo mamą, taip norėjo ją pažadinti ir viską iškart išsiaiškinti, bet susilaikė, juk jos sveikata taip pat buvo labai svarbi, keliaudama per Šmėklų pelkę tikriausiai išeikvojo visas savo jėgas, dėl to nesugebėjo įveikti šmėklų pati.



Gordonas giliai įkvėpė oro ir kuriam laikui paliko Raveną vieną. Ji pabudo tik kitos dienos rytą ir šiek tiek sutrikusi įsmeigė akis į vyriškį, kuris tuo metu prisėdo šalia su karštos arbatos puodeliu rankose.



– Viskas gerai, tau negresia joks pavojus, – ramiu balsu prakalbo jis.



– Kas atsitiko? Kiek aš laiko miegojau?



– Nesijaudink, neilgai. Kai tave užpuolė šmėklos, tu netekai sąmonės, bet man pavyko jas įveikti vienam.



– Tikrai? – iš nuostabos net sumirksėjo ji.



– Žinoma, nesijaudink. Šmėklos dažniausiai įsigauna į sąmonę ir per prisiminimus sužino viską apie tave. Joms būna žymiai lengviau žaisti su žmonėmis, kai pelkę apgaubia rūkas, todėl naktimis geriausia nieko nesiimti, nes jos gali nuklaidinti ne tais keliais. Tau dar pasisekė, kad pavyko pasiekti Adarlaną.



Ir tada mergaitė viską suprato. Kaipgi galėjo pamiršti tai, ką jai sakė Zaira? Juk po pelkę pasklidęs rūkas sukelia haliucinacijas, galbūt Neptūnas net nebuvo tikras arba buvo tik šmėkla, pasivertusi Neptūnu, norėdama ją nuvilioti į spąstus ir nužudyti. Tai paaiškintų, kodėl Neptūnas beveik visą jų kelionės laiką nemiegojo ir nevalgė. Visa ši padėtis atrodė išties kraupi, jeigu Gordonas nebūtų pasirodęs laiku, greičiausiai viskas būtų pasibaigę kur kas liūdniau.



– Gali manęs visiškai nebijoti, tikiuosi, mes gerai sutarsime, – pastebėjęs baimę jos akyse ir vėl prakalbo Gordonas.



– Ne, viskas gerai, aš tik galvojau apie tai, ką patyriau kelionės metu, – papurtė galvą Ravena. – Džiaugiuosi, kad man padėjote.



– Tai buvo tik atsitiktinumas, gyvenu prie pat Šmėklų pelkės ir eidamas į darbą kiekvieną rytą pro ją praeinu.



– Tiesą pasakius, per pelkę ir keliavau tam, kad pasiekčiau jus.



Susidomėjęs jis kilstelėjo antakius.



– Pastebėjau, kad kažkas ne taip, Linos nėra namuose, o susisiekti su ja taip pat neįmanoma.



– Ir nepavyks, nes dabar ji pas mano tėvą.



– Nejaugi? – šiek tiek suabejojo Gordonas, nors giliai širdyje nujautė, kad kažkas panašaus ir bus, juk Lina turėjo nesuvestų sąskaitų su Tasdaru, lygiai taip pat, kaip ir jis...



– Galiu viską paaiškinti, bet tai labai sudėtinga.



– Gerai, bet manau, kad tuo pačiu turėtume papusryčiauti, kol valgis dar neataušo. Apsirenk ir ateik į virtuvę. Lengvai rasi, nusileidusi laiptais suk į kairę.



Gordonas pakilo ir beveik be garso išėjo. Ravena minutėlę spoksojo į duris, lyg ir jusdama kažkokią labai artimą energiją, bet greitai atsitokėjusi pakilo iš patalo. Nors skaudėjo visus raumenis, nenorėjo versti jo laukti, tad skubiai apsirengė ir nusileido žemyn. Vos tik žengė į virtuvę nosį pakuteno keptos kiaušinienės kvapas. Mergaitė tik dabar pajuto, kokia ji išties alkana.



Gordonas dar paruošė jai puodelį arbatos, ir susėdę prie stalo jie pagaliau galėjo pasikalbėti apie tai, dėl ko Ravena taip ilgai vargo, kad čia atvyktų, nors nežinojo, ar išvis yra koks nors keliavimo laiku būdas, galbūt stengėsi tik be reikalo. Bet viskas labai greitai pasisuko gana netikėta linkme...



– Yra vienas būdas, – atidžiai išklausęs visą jos pasakojimą prakalbo žynys. – Bet kai keliauti laiku uždrausta, niekam apie tai nepasakojau.



– Tikrai? – Ravenos akys išsiplėtė iš nuostabos, bet veidas tuojau pat apsiniaukė. – Tik kaip keliauti, jei uždrausta?



– Kad uždrausta, tai dar nereiškia, kad neįmanoma. Turiu šį tą, kas mums padėtų. Tai labai senovinė relikvija, kurią dievai perleido man – Chrono laikrodis, galintis praverti laiko vartus. Palauk čia, tuoj atnešiu ir viską paaiškinsiu smulkiau.



Gordonas apsisuko ir paskui save užtrenkė duris. Nuskubėjęs į savo darbo kambarį, jis atstūmė vieną lentyną, už kurios atsivėrė slaptas kambarys. Jis buvo labai nedidelis ir tamsus, bet tai nė kiek netrukdė, prasispraudęs pro kelias lentynas, žynys sustojo ties viena aukštesne ir ištraukęs iš jos mažą medinę skrynelę grįžo į savo darbo kambarį. Kurį laiką dvejojo, ar išvis verta rizikuoti, nes net nebuvo aišku, ką jiems norėjo pasakyti Eliza. O kas, jei keliauti visiškai beprasmiška arba jie ne taip suprato užuominą? Tada dievai nubaus jį, Gordoną, už tai, kad sulaužė pažadą sergėti Chrono laikrodį ir niekam apie jį nepasakoti, juk buvo jų pasiuntinys, kuriuo jie pasitikėjo. Ir vis dėlto... nuojauta kuždėjo, kad bandyti verta, dievai jį ir taip jau baudė, po truputį silpnindami jo galias, kas blogiau dar gali nutikti? Be to, kalba ėjo apie Elizą, tą, kuri visuomet palaikė jų pusę ir kiek galėdama stengėsi jiems padėti, jeigu norėjo, kad jie keliautų į praeitį, vadinasi žinojo, kad nieko blogo neatsitiks, dėl to norėjo raktelį perduoti būtent Ravenai, kuriai pasiseks pereiti Šmėklų pelkę ir pasiekti laikrodį. Plius, galbūt tai buvo vienintelis šansas įveikti Tasdarą, ko jie taip ilgai siekė...



Gordonui iš lėto atvožiant skrynelę, į galvą plūdo tik dar daugiau klausimų, bet dabar nebuvo laiko visų jų apgalvoti. Laikrodis buvo nedidelis, telpantis delne, su plona auksine grandinėle. Atrodė beveik taip pat, kaip įprastas kišeninis laikrodis, bet atidarius jį romėniški skaičiai ciferblate rodė ne šiaip valandas, o laiko atkarpas. Sugniaužęs jį delne, žynys grįžo atgal pas Raveną.



– Štai čia Chrono laikrodis, – tarė jis, dėdamas relikviją ant stalo. – Tik yra viena nedidelė problemėlė...



– Kokia? – susidomėjusi mergaitė įdėmiai nužvelgė laikrodį.



– Į praeitį galės keliauti tik vienas iš mūsų, jokiu būdu neįmanoma to padaryti abiems.



– Na, tada turėsiu eiti aš, – gūžtelėjo pečiais ji.



– Taip, tai jau buvo aišku nuo pat pradžių. Aš būsiu tas, kuris pravers vartus, todėl eiti negalėsiu, nes privalėsiu laikyti juos atvirus. Vis dėlto, mane kur kas labiau neramina ne tai...



– O kas tada?



– Tai, kad praeityje galėsi būti tik valandą, o jei nespėsi išeiti laiku, vartai užsivers prieš mano valią.



– Bet argi negalėtumėte ir vėl jų atverti?



– Galėčiau, bet kelionė laiku išnaudoja be galo daug energijos, todėl laikrodis liks metams neveiksmingas, o tai reikštų, kad visą tą laiką būtum užstrigusi praeityje.



– Ne, nenoriu, kad taip nutiktų, – papurtė galvą Ravena.



– Tam ir esu aš. Keliaujant į praeitį laikrodžio pasiimti neįmanoma, todėl turėsiu ne tik laikyti vartus, bet ir stebėti laiką.



– Bet iš kur man žinoti, kada praeis valanda?



– Pranešiu tau telepatiškai, gali nesibaiminti, tik nepamiršk, kad kuo greičiau nusigausi į Elizos kambarį, tuo geriau.



– Žinoma, – linktelėjo ji ir pagaliau baigusi pusryčiauti pakilo. – Aš pasirengusi. Tik kaip dabar žinoti, į kokį tiksliai reikia keliauti laikotarpį?



– Tai palik man, žinau tikslią datą, kada buvo užpultas Azryatas, tereikia nustatyti laiką prieš tai, kai šventykla dar nebuvo sunaikinta.



– Puiku. Paskubėkime, kol mano tėvas nesuuodė, kad aš čia.



Gordonas nieko nelaukdamas pakėlė laikrodį nuo stalo ir patraukė už karūnėlės, norėdamas nustatyti laikotarpį. Pasigirdus spragtelėjimui, jis kelis kartus pasukiojo karūnėlę prieš laikrodžio rodyklę, įspaudė ją atgal ir leidęs grandinėlei nuslysti per riešą ištiesė ranką priešais save.



– Patere, – aiškiai ištarė burtažodį.



Mergaitė tik spėjo pamatyti, kaip nuo grindų iki lubų nusidriekė akinantis auksinis stulpas, žerdamas į visas puses įspūdingą šviesą. Tačiau žynys išliko stovėti toje pačioje vietoje, tarsi jo tai visiškai nejaudintų. Ravena menką sekundės dalelę matė jo plaukuose spindinčias geltonas žiežirbas, bet staiga kažką pajutusi pažvelgė į jį atidžiau. Gordonas šypsojosi, lyg ir liūdnai, bet tuo pačiu padrąsinamai, o jo akys... jau buvo kažkur matytos, bet mergaitė niekaip neįstengė prisiminti, juk su šiuo žmogumi susitiko pirmą kartą. Ji jau buvo bežengianti į priekį, bet pajutusi ranką ant peties apsigręžė. Gordonas švelniai įspaudė jai į delną Elizos kambario raktelį.



– Nepamiršk šito, – teištarė.



– Ačiū, – sukuždėjo Ravena ir sugniaužusi jį kumštyje žengė pro vartus.



– Sėkmės kelionėje, – palinkėjo jis, bet mergaitė jau buvo dingusi šviesoje.