Ravena sunerimusi vis žvilgčiojo į vandenį, ieškodama patogios vietos, pro kurią galėtų nuleisti savo plaustą, ir netrukus ją aptikusi pradėjo kelionę. Iš pradžių teko praplaukti pro daugybę vandens paviršiuje sugulusių lelijų lapų, ant kurių matė keletą kūdrinių varlių. Buvo nelengva suvaldyti plaustą, kad į jas neįsirėžtų, teko sunkiau padirbėti irklu ir įtempti visus rankų raumenis, bet galiausiai jai pavyko nukreipti jį kita linkme. Padedamas nestipraus vėjelio, plaustas į priekį judėjo gana greitai, viskas, ką ji turėjo daryti, tai kartkartėmis jį pakoreguoti.

Stengdamasi neprarasti budrumo, mergaitė galvojo apie tai, kaip išgyvens šią kelionę, juk savo kuprinėje turėjo ribotas maisto atsargas. Kada pasieks žemę nebuvo labai aišku, tad turėjo kuo ilgiau jas išlaikyti. Ir vis dėlto, plaukdama tolyn niekaip negalėjo atsistebėti pelkės grožiu. Saulė jau buvo pakilusi virš horizonto, per patį vidurį nuauksindama tyrą vandenį, tarytum rodydama kelią, kur jai reikia plaukti. Ravenos plaustas pamažu judėjo po plačiai išsikerojusių kiparisų šakomis, kurių susirangiusios tarytum virkščios šaknys smigo gilyn į vandeniu apsemtą žemę arba gulė tarp žolės kuokštų. Šakos vos vos lingavo nuo vėjo, mergaitei atrodė, kad girdėjo jas traškant ir stipriau pasiyrė irklu. Tolumoje buvo matyti daugybė pušų ir eglių, tamsinančių visą kraštovaizdį, kuris apšviestas rytmečio saulės atrodė išties įspūdingai.

Visą laiką, kol keliavo, Ravena aplinkui nematė nė vieno žmogaus, kelio ar namo, tik neliestą laukinę gamtą. Ją supo ne tik daugybė žalumos, bet ir gyvybės. Vis daugiau ir daugiau paukščių suko ratus virš galvos ar ilsėjosi medžių paunksmėje, o vandens pakraščiuose augo margaspalvės pievų gėlės. Aplink jas sukiojosi bitės ir rinko žiedadulkes, kai tuo metu blizgūs laumžirgių sparneliai nardė tarp šnarančių pageltusių nendrių. Visai netrukus pulkelis garnių, mosuodami savo ilgais sparnais, atsiplėšė nuo pelkės kranto. Plonos kojos iš pradžių vos vos lietė vandenį, kol galiausiai jie pakilo į dangų ir pranyko kažkur toli už horizonto.

Kvėpdama gaivų orą, mergaitė klausėsi visų gamtos skleidžiamų garsų, norėdama įsiminti kiekvieną akimirką, tačiau visai netrukus ją išgąsdino garsus vandens teškenimas. Pakreipusi galvą ji išvydo paviršiumi vinguriuojančią aligatoriaus uodegą ir nežinodama, ką daryti, sustingo iš baimės. Tačiau bijoti nebuvo ko, aligatorius jos nelietė, ir ji suprato, kad kol prie jo nesiartins, tol galės būti rami, nors greičiausiai jų čia sutiks ne vieną.

Kelias valandas Ravena plaukė be jokių nesklandumų. Pelkė dabar išplatėjo iki begalybės ir nebebuvo matyti kranto. Daug kuriose vietose teko aplenkti nedideles saleles, kad tarp jas supančių žolynų neįstrigtų plaustas, bet didžiąją dalį užėmė švarus, beveik persišviečiantis vanduo. Deja, už vieno staigaus posūkio ją pasitiko pelkėje suvirtę ir jau apipuvę medžiai. Kiek galėdama stipriau, mergaitė kreipė plaustą į šalį, bet jis kliudė labiausiai išsikišusį kraštą ir pavojingai susvyravęs vos neišvertė jos į vandenį. Giliai įkvėpusi oro, Ravena tvirtai įrėmė kojas į plaustą, ir kai jis pagaliau stabilizavosi, suprato sėkmingai įveikusi kliūtį.

Toliau kelionė vyko sklandžiau. Kartais Ravena sustodavo pailsėti ir užkąsti ar atsigerti vandens, nors valgė labai minimaliai. O netrukus pastebėjo jau į Vakarus besileidžiančią saulę. Artėjo naktis. Mergaitė prieš tai nepagalvojo, bet būtinai reikėjo nakvynės, juk nepraleis visą laiką ant plausto. Būtų kur kas saugiau susirasti vietą vienoje iš salelių, tą ji ir norėjo padaryti, bet vos tik nukėlė koją nuo plausto, iki pusės įklimpo į purvą. Pasirodo, žemė buvo tokia permirkusi, kad tvirto pagrindo greičiausiai nė nebuvo arba reikėjo eiti toliau, kad jį pasiektum. Bet Ravena nenorėjo rizikuoti ir tikrinti, reikėjo kuo greičiau išsikapanoti iš šitos maknos.

Bet kuo daugiau mergaitė muistėsi, tuo giliau grimzdo, tarsi į klampų smėlį, reikėjo sugalvoti kažką kitą. Apsidairiusi visai šalia ji pamatė medžio šaknis ir kabindamasi už jų minutėlę spardėsi kojomis, kol galiausiai į padarytas ertmes patekus orui jas ištraukė ir perkėlusi svorį ant rankų šiaip ne taip ištrūko iš žemės gniaužtų. Šaknys padėjo jai daugiau nenugrimzti, tad laikydamasi už jų prisitraukė prie savęs plaustą ir užšliaužė ant jo. Kurį laiką gulėjo nejudėdama ir bandydama suvaldyti kvėpavimą, o kai širdis nustojo daužiusis, pakilo ir skubiai nuplaukė tolyn. Daugiau nenorėjo rizikuoti ir išbandyti kitą salą, tad susirado uždaresnę vietą po medžiais ir pririšo prie kamieno plaustą.

Drabužiai buvo iki pusės ištepti purvu, tad dar šiek tiek paplaukusi Ravena juos nusirengė ir įkišo į vandenį. Darėsi vis šalčiau, ji juto vėstančius pirštų galiukus, bet nesijaudino, naudodama ugnį galės drabužius išsisausinti ir vėl juos apsirengti, nors nežinojo, ar tam turės jėgų. O kas, jeigu šią kelionę galėtų kaip nors palengvinti? Galbūt jau įstengtų naudotis teleportacija ir persikeldama iš vienos salelės į kitą greičiau pasiekti pelkės pabaigą?

Tokia mintis iškart skatino mergaitę imtis veiksmų. Susitvarkiusi drabužius, ji nukreipė žvilgsnį į artimiausią salą ir susikaupusi iš visų jėgų stengėsi teleportuotis į jos vidurį, kad šį kartą neįklimptų į purvą. Deja, nieko neišėjo, arba dar nebuvo atgavusi šio gebėjimo, arba turėjo per mažai jėgų, kad ko nors imtųsi, tad sunkiai atsidususi atsisėdo ant plausto ir nukreipė akis į horizontą. Artėjant nakčiai visą pelkę pamažu apgaubė tirštas rūkas, pro kurį buvo matyti neaiškūs medžių kontūrai. Tik artimesniuose Ravena galėjo įžiūrėti paukščių lizdus ir tarp šakų besiraizgančius plonus voratinklių tinklus. Prieš tai girdėtas pelėdos ūbavimas ir aplinkui svirpiantys svirpliai tarytum paskendo visoje šioje ūkanoje, tad jai pasidarė šiek tiek nejauku.

Vis dėlto, dabar mergaitė privalėjo pailsėti, kad atsikeltų žvali ir galėtų ramiai tęsti kelionę. Patraukusi savo kuprinę arčiau stiebo, kurio burę atstojo jos purpurinis šalikas, ji tvirčiau susisupo į paltą, tikėdamasi, kad jo pakaks, ir įsitaisiusi ant plausto sumerkė akis. Kelionė atėmė iš jos daugiau jėgų nei tikėjosi, bet pati buvo dėl visko kalta. Nors tuo pačiu žinojo, kad niekas jai daugiau nepadės, tai buvo jos vienos reikalas. Jei tik būtų susipažinusi su Gordonu anksčiau, dabar netektų keliauti per pelkę, kad jį pasiektų, galbūt galėtų su juo pasikalbėti telepatiškai.

Apie tai galvodama, Ravena po truputį grimzdo į vis gilesnį miegą, bet staiga kažkas papurtė ją už peties.

– Ravena, pabusk!

Mergaitė nieko nesuprasdama vikriai pašoko ant kojų ir ruošdamasi gintis pažvelgė į tamsią figūrą, stovinčią tiesiai priešais ją.

– Neptūnai, čia tu? – negalėdama patikėti ji net pasitrynė akis, tačiau draugo atvaizdas neišnyko. Jis stovėjo šypsodamasis, delne laikydamas mėlyną drugelį, nuo kurio krentantis švelnus švytėjimas išryškino jo veidą. Dar sekundę jį palaikęs, Neptūnas ištiesė delną į dangų, o drugelis netrukus pranyko rūke.

– Bet... ką tu čia darai? – sutrikusi paklausė Ravena.

– Maniau, kad tau praverstų mano pagalba. Viena tikrai neįveiktum šios pelkės, tik pažiūrėk, kokia ji bekraštė.

– Taip, bet kaip tu sužinojai, kad aš čia? Visą laiką maskavau savo energiją, kad niekas manęs nesusektų, be to, turiu pakabutį, kurį gavau iš Rėjos.

Prieš atsakydamas, berniukas prisėdo ant plausto.

– Nuo tos dienos, kai turime ryšį, galiu tave justi net ir tada, kai slepi savo energiją. Dabar mes taip stipriai susieti, kad vienas be kito negalime, greičiausiai ir pati būtum sužinojusi mano buvimo vietą, jei būtum labiau pasistengusi.

– Bet juk tai nuostabu, dabar tu čia ir gali iškart mus teleportuoti pas Gordoną, ar ne? – nudžiugo Ravena. – Tu jį pažįsti, sakei, kad ne kartą lankeisi Šešėlių Karalystėje.

Neptūnas nusiminęs papurtė galvą.

– Gaila, bet negaliu teleportuotis. Po to, kai likau sužeistas strėlių ir ilgą laiką buvau komoje, mano galios nusilpo.

– Tuomet kaip teleportavaisi pas mane? – kilstelėjo antakį ji.

– Nesiteleportavau. Atplaukiau iki čia, – šiek tiek nervingai nusijuokė jis.

Ravenai tai pasirodė kvaila ir tuo pačiu drąsu, bet ji nesiginčydama prisėdo šalia. Vis dėlto džiaugėsi, kad šioje kelionėje bus ne viena.

– Vadinasi, tu žinai viską, kas įvyko? Žinai, kodėl keliauju pas Gordoną?

– Taip, žinau, – linktelėjo jis. – Tą dieną, kai Fantazija susisiekė su manimi, norėdama, kad pabendraučiau su tavimi, sužinojau viską iki pat smulkmenų. Atleisk, kad nepasirodžiau anksčiau, taip pat, kaip ir tu, turėjau keliauti per Mirties girią ir įveikti tuos žvėris. Galbūt dviese būtume susitvarkę lengviau, bet...

– Ne, nieko tokio, svarbu, kad nuo šiol būsime kartu, – šyptelėjo ji.

– Taip, žinoma, – berniukas palengva pakilo. – Kad greičiau pasiektume krantą, plauksime ir naktimis. Aš irkluosiu, o tu galėsi ramiai miegoti.

– Bet argi tau taip pat nereikės pailsėti?

– Nesijaudink dėl manęs, esu kupinas jėgų, jeigu pavargsiu, pažadinsiu tave.

– Na gerai, – galiausiai sutiko ji ir įsitaisiusi ant plausto susirietė į kamuoliuką.

Tas pats kartojosi kiekvieną dieną. Ravena yrėsi tik dienomis, pasimainydama su Neptūnu, o jis dar ir naktimis, kol ji miegojo. Ji nežinojo, ar jis ilsėjosi, nė karto nematė jo miegančio, o išaušus rytui visuomet suprasdavo esanti nematytoje vietoje. Didžiausią nerimą kėlė tai, kad jis visą laiką atsisakė valgyti, mat buvo nealkanas, o ir reikėjo taupyti maisto atsargas. Ji norėjo tam prieštarauti ir pati pamaitinti draugą, bet žinojo, kad jo užsispyrimo neįveiks. O diena ėjo po dienos... Mergaitė jau pametė skaičių, kiek laiko jie čia praleido, bet nujautė, kad maždaug savaitę. Jai jau buvo įgrisę visą laiką veikti tą patį, ir nors visada buvo pasirengusi perimti iš Neptūno irklavimą, nujautė, kad didžiausią dalį laiko praleido tiesiog sėdėdama ir tuščiai spoksodama į vandenį. Nesijautė ypač energinga. Tikėjosi, kad jie netrukus pasieks žemę ir galės valgyti tiek, kiek panorės. Mintys apie maistą ir padorų miegą buvo du didžiausi norai, keliaujant per šią begalinę pelkę.

Tikrasis atstumas tarp jų ir Adarlano miesto pakrantės nebuvo labai didelis, tačiau Šiaurinė srovė neleido lengvai užbaigti kelionės, nors ir nebuvo labai stipri. Visomis valios pastangomis jie artėjo kranto link, tačiau kiekvieną dieną buvo plukdomi toliau į Vakarus. Supratę, kad maisto atsargų neužteks, abu nuolat dairėsi žuvies, bet šiuose giliuose vandenyse jų retai matė. Kitos buvo per giliai, kad galėtų pataikyti ugnies kamuoliu, o jie neturėjo kitokio būdo, kaip jas sugauti. Ravenai vieną kartą pasisekė į vieną pataikyti, tačiau srovė nunešė plaustą ir žuvis paskendo bangose, jiems nespėjus priartėti ir jos pačiupti. Beveik iškart po to Neptūnas su ugnimi numušė vieną iš grifų, kurie maždaug po trijų dienų pradėjo sklandyti virš galvų. Jie sugebėjo jį iškepti, tačiau mėsa pasirodė tokia bjauri, kad buvo visiškai neįmanoma jos valgyti.

Po dviejų dienų Ravena atkreipė dėmesį į danguje besikaupiančius tamsius debesis ir suprato, kad artėja audra. Reikėjo nedelsiant pasiruošti. Neptūnas nuėmė burę ir prie stiebo pririšo kuprinę su maisto atsargomis, tikėdamasis, kad nuo jos svorio plaustui bus mažesnė tikimybė apvirsti. Po to jis pastvėrė virvę, jos vidurį tvirtai pririšo prie stiebo, o vieną laisvą galą padavė draugei.

– Apsivyniok virvę aplink juosmenį taip, kad prireikus galėtum lengvai iš jos išslysti. Bet tuo pačiu gerai ją laikyk, nes jei pasileisi nelaiku, nepavyks surasti plausto ir nuskęsi.

Mergaitė greitai pakluso.

– O kas dar?

– Dabar galime tik laukti.

Neptūnas giliai atsiduso ir įsitvėręs stiebo laukė. Tą patį padarė ir Ravena, ir jie kartu stebėjo greitai artėjančius debesis. Vėjas netrukus pradėjo švilpti, o plaustas taip sujudo, kad vaikai vos išsilaikė ant kojų. Tuo metu iš dangaus pasipylė smarkus lietus.

Atrodė, tarsi veidus daužytų storas šlapias audinys, pro kurį vos galėjo ką nors įžiūrėti, tad rankomis įsikibę į plaustą jiedu iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti.

– Ravena! – pajutęs draugės neryžtingumą šūktelėjo Neptūnas, bet kaukiantis vėjas nunešė jo balsą.

Viskas, ką jiems beliko daryti, tai laukti, kol pasibaigs audra. Aukštos bangos iš visų pusių daužė jų plaustą ir visai netrukus berniukas pastebėjo įtrūkimą viduryje.

– Ravena, saugokis! – šūktelėjo jis, nors nežinojo, ar per audros keliamą triukšmą draugė jį išgirs.

Vis dėlto mergaitė linktelėjo ir ruošdamasi blogiausiam tik dar labiau įsitempė. Dar kelios minutės praėjo be jokių dramatiškų įvykių, ir ji jau tikėjosi, kad pavyks sėkmingai išlaukti audros pabaigos, tačiau įtrūkimas po truputį išsiplėtė, o kai stipri banga dar kartą trenkė į plaustą iš apačios, bambukas staiga pasidavė. Vos tik Ravena spėjo giliai įkvėpti, suprato atsidūrusi šaltuose vandenyse. Virvė vis dar laikėsi perrišta jai per juosmenį, tad pasinaudojusi ja iškilo į paviršių ir per trumpą akimirką matė, kaip Neptūnas išsitiesė ant to, kas dar buvo likę iš plausto, iš visų jėgų stengdamasis išgelbėti ją iš vandens gniaužtų.

Bangos sūkurys vis traukė ją atgal, bet Ravena smarkiau pasiyrė kojomis ir galiausiai ėmė artėti prie plausto. Deja, kai jau atrodė, kad tuoj pačiups už krašto, dar viena siautėjanti banga nusiuntė ją gilyn po vandeniu. Virvė atsilaisvinusi išslydo iš sustingusių rankų, mergaitė dar bandė ją atgauti, tačiau jau buvo per giliai nugrimzdusi. Ji, žinoma, nepasidavė, vanduo priešinosi kiekvienam jos judesiui, o dienos, kai nieko nevalgė, taip pat padarė savo. Ravena tik akimirką pamanė, kad galbūt pralaimės šią kovą, nes kitą pamatė, kaip Neptūnas kovoja su šėlstančiomis bangomis, kad ją pasiektų. Dar vienas yris, ir sugriebęs draugę už rankos jis iškilo į paviršių. Ravena giliai įkvėpė oro ir jai iškart palengvėjo.

– Neptūnai, kodėl tai padarei? – šūktelėjo ji. – Tau nederėjo palikti plausto, dabar neturėsime jėgų iki jo nuplaukti!

– Turėsime, – paprieštaravo Neptūnas. – Aš tave laikau. Tik nepasiduok. Kartu mums pavyks, tereikia labiau pasistengti.

Mergaitė suprato, kad bandyti privalėjo, nes kitaip šios audros neišgyvens. Supratingai linktelėjusi, ji padavė vieną ranką draugui, ir nedelsdami jie nuplaukė plausto link. Nors lengva nebuvo ir bangos nesiliaudamos daužė šonus, jie nesulėtino tempo ir priešais save pagaliau išvydo vienintelį išsigelbėjimą. Berniukas pirmas įsitvėrė plausto ir viena ranka padėjo draugei prie jo priartėti. Ravena išsliuogė iš vandens ir visu kūnu sudribo ant rąstų, prie kurių vis dar buvo pritvirtintas stiebas, sujungtas su virvės likučiais, o Neptūnas padėjo tą stiebą prie vienoje pusėje pusiau iširusių kraštų ir surišo į krūvą. Plaustas dabar atrodė toks siauras, kad nebuvo vietos jiems abiem atsigulti, o kuprinė su maistu, deja, nuskendo pelkės vandenyse.

Akimirką vaikai stengėsi atgauti kvapą. Lietus po truputį ėmė rimti. Ravena padėjo Neptūnui užsiropšti ant plausto, kuris pavojingai suposi nuo svorio, tad berniukas iškart persikėlė į vidurį ir patogiau įsitaisė.

– Ir vėl turėsime miegoti paeiliui, – matydama, kad artėja naktis, prakalbo mergaitė. – Tik šį kartą tu eisi pirmiau.

– Bet Ravena, – užprotestavo Neptūnas.

– Tu nepakankamai miegojai prieš audrą, jeigu nepailsėsi dabar, visiškai nusilpsi, o tada bus mažesnė tikimybė pasiekti krantą.

– Bet tu taip pat pavargai, neištversi valandų valandas nesumerkusi akių.

Ravena nejaukiai prisislinko arčiau jo.

– Jeigu labai suims miegas atsigaivinsiu šaltu vandeniu.

Tą dieną ji pagaliau pastebėjo žemę ir kaipmat ėmė žadinti draugą. Išnaudodamas paskutinę energiją, jis šoko į ledinį vandenį ir kad greičiau pasiektų krantą iki jo plukdino plaustą rankomis, o kai jis atsimušė į dugną, Ravena iškart nušoko ant kietos žemės. Plaustas vėl nuplaukė per pelkę, ir ji džiaugėsi matydamas jį paskutinį kartą. Dabar svarbiausia buvo išsiaiškinti, kur tiksliai jie pakliuvo. Nuo dabar viskas bus žymiai lengviau, juk Neptūnas žinojo, kur gyvena Šešėlių Karalystės valdovas.

– Kaip manai, Neptūnai, gal pirmiau turėtume pailsėti ir tik tada keliauti pas Gordoną? – paklausė mergaitė, bet neišgirdusi atsakymo atsigręžė į pelkės pusę, kur paskutinį kartą stovėjo draugas, tačiau jo ten nebuvo. – Neptūnai? Kur tu?

Nieko nesuprasdama ji apsidairė aplinkui. Buvo dar labai anksti, bet danguje jau nebesimatė šviečiančio mėnulio, o saulė net nesiekė horizonto.

– Neptūnai? – šiek tiek nedrąsiai pašaukė Ravena.

Tačiau draugas neatsiliepė. Tą pačią akimirką netoli žvyruoto kelio ji išvydo neaiškią figūrą, lyg ir vyriškį, norėjo jį pašaukti, bet staiga suprato, jog tai ne žmogus, o šmėkla. Jos persišviečiantis kūnas žaibo greičiu nuskriejo Ravenos pusėn, išsigandusi ji jau norėjo sprukti, bet viską aplinkui apgaubė tirštas rūkas, pro kurį vos įstengė ką nors įžiūrėti. Tik spėjo apsidairyti, kai daugybė šmėklų grėsmingai artėdamos apsupo ją iš visų pusių. Mergaitė karštligiškai ieškojo išeities, bet nieko nesugebėjo padaryti, todėl apylinkes užgožė klaikus riksmas.

Bet staiga rūkas išsisklaidė ir šmėklos išnyko kaip dūmas. Ravena liko stovėti ištikta stabo, visas jos kūnas drebėjo iš baimės. Tuo metu priešais ją subolavo dar viena figūra, tačiau tai buvo ne šmėkla, o tikrų tikriausias žmogus. Negalėdama patikėti, mergaitė žvelgė į jį, žynį, abiem rankomis spaudžiantį savo ilgio lazdą. Smaragdinės spalvos jo akis pridengė juodi vešlūs plaukai, veidas atrodė lyg iškaltas iš marmuro – jokių emocijų, tik išmintis ir ramybė, kuri visiškai nesiderino su situacija, į kurią dabar jie buvo pakliuvę. Ravenai netgi pasirodė, kad Gordonas dar labai jaunas, kas šiek tiek nustebino, ji visuomet įsivaizdavo žynius išmintingus ir senus.

Tačiau netrukus visos mintys nutrūko, kai tarp jų ir vėl atsirado šmėkla, o su ja – dar krūva pagalbininkių. Mergaitė nujautė, kad jos kur kas už juos stipresnės, ir jai darėsi išties neramu.

– Tueri, – šaltu it ledas balsu ištarė Gordonas, tiesdamas į priekį lazdą. – Tueri... Tueri...

Iš žalio kristalo pasklido raudona šviesa, o jos paveikta šmėkla ėmė klykti it pakvaišusi ir raičiotis ant žemės. Likusios šmėklos iškart sužiuro į Raveną, o ji juk negalėjo naudotis visomis savo galiomis, kad deramai nuo jų apsigintų. Tačiau sukrėsta minties, kad per ją žynys kaip nors nukentės, ji sukaupė drąsą ir puolė į priekį, rankose kaupdama ugnį. Žūtbūt privalėjo jam padėti, net jei buvo išsekusi nuo kelionės. Tuo pačiu niekaip negalėjo suprasti, kur dingo Neptūnas, bet dabar nebuvo laiko apie tai galvoti.

– Ką tu darai, Ravena? – staiga sustabdė ją garsus Gordono balsas. – Bėk!

Nežinodama, ko imtis, mergaitė akimirką sustingo, iš rankų panaikindama ugnį. Šmėklų akys neįprastai švytėjo, lyg mėgintų užvaldyti žvilgsniu. Tai pajutusi ji užsidengė rankomis veidą ir pro pirštus įžiūrėjo Gordoną, nubloškiantį jį puolančias šmėklas savo magiška lazda, tačiau viena jų nutrenkė jį ant žemės ir savo perregimais pirštais sugriebė už kaklo.

– Ne! – pasibaisėjusi suriko Ravena iš užsimojo į ją ugnies botagu. – Atstok nuo jo! Atstok!

Ilgas raudonas dryžis nusidriekė per kelis metrus nuo jos ir kliudė šmėklą. Toji nežmoniškai klykdama beveik iškart pavirto dulkėmis. Mergaitė dar pažvelgė į žynį, bet jį vis dar supo gausybė antgamtiškų padarų. Norėjo padėti, vėl tiesė rankas, tačiau akis aptemdė migla ir ji neteko sąmonės.