Gordonas sėdėjo prie savo rašomojo stalo, kaip įprastai apsikrovęs daugybe popierių, tačiau šiuo metu jį labiausiai domino į ritinėlį susuktas pirminis Žynių pergamento variantas, apie kurį jam papasakojo Aukščiausioji deivė Fantazija. Rasti jį senojoje bibliotekoje nebuvo lengva, jis užtruko keletą valandų, kol iškuitė visus rankraščius ir apieškojo apdulkėjusias senas saugyklas, bet nepasidavė, nes nujautė, kad verta. O dabar tas popierius gulėjo jam tiesiai prieš akis. Sunkiai įskaitomos raidės gelsvame fone buvo įrodymas, kad pergamentą lietė ir tyrinėjo daugybė praeities žynių, kurie greičiausiai buvo daug išmintingesni už jį ir be priekaištų atliko savo darbą. Prisiminus naująją žynę Agatą, Gordonui net suspaudė širdį. Nejaugi iš tiesų dievai silpnino jo galias, kad jo vietą užimtų kita? O gal tai tebuvo atsitiktinumas?



Pasidėjęs pergamentą tiesiai prieš save, žynys akimis keliavo per eilutes, bandydamas atsekti senojo ir naujojo pergamentų skirtumus, nors niekaip negalėjo suprasti, kodėl Fantazija to norėjo, juk senasis jau seniai nebegaliojo, koks skirtumas, kokios jame surašytos taisyklės? Ir vis dėlto ramybės nedavė mintis, kad galbūt jis kažką praleido arba dievai nuslėpė dalį informacijos, kurią dabar išpirkdami kaltę bandė pasakyti.



Nepastebimai Gordono akys pasiekė pergamento vidurį, bet staiga jis griebė popierių į rankas ir dar kartą perskaitė tas pačias eilutes.



– Ne, negali būti... tik ne tai...



– Tėti? – Goda pravėrė darbo kambario duris ir sunerimusi pažvelgė į jį. – Kodėl tu vis dar čia?



Atsisukęs į ją, žynys vos matomai šyptelėjo ir patraukė į šalį šūsnį popierių.



– Atleisk, turiu nemažai darbo, neatkreipiau dėmesio į valandas.



Mergaitė sunkiai atsiduso ir uždariusi paskui save duris įsitaisė priešais Gordoną.



– Žinai, kad siaubingai dėl tavęs jaudinuosi. Gal galėčiau kuo nors padėti, kad greičiau užbaigtum darbus?



– Man viskas gerai, – tikino jis. – Tiesiog nėra lengva valdyti Šešėlių Karalystę, vis mažiau ir mažiau laiko praleidžiu su tavimi.



– Puikiai suprantu, kad tavo darbas labai svarbus, o namuose pabūti galiu viena, man jau nebe penkeri.



– Taip, žinoma... – susimąstęs nutęsė jis. – Būtent dėl to manau, kad jau būtų pats metas pradėti žynių mokslus.



– Tikrai?! – mergaitė iš džiaugsmo net pašoko nuo kėdės. – Jau kelis mėnesius laukiau, kol tai pasakysi.



– Pirmas dalykas, kurio turi išmokti, tai kantrybė, – šiek tiek pavargusiu balsu ištarė jis. – Jeigu vis dar prisimeni, sakiau, kad norėdama tapti žyne privalai žinoti Visatos atsiradimo istoriją, ar ne? Būtent tai dabar ir mokysimės. Nežinau, kaip tiksliai paaiškinti, bet tai, ką sužinosi, tavo pasaulio supratimą pakreips visiškai kita linkme.



– Nejaugi? – kilstelėjo antakius Goda.



– Tuoj viską suprasi, – švelniu balsu ištarė Gordonas. – Eime į treniruočių kambarį, ten viską ir parodysiu.



– Parodysi? Tiesiog dabar?



– Taip, nėra ko delsti. Planavau parodyti rytoj, bet kuo greičiau išmoksi, tuo bus geriau mokytis kitus, žyniams reikalingus dalykus.



Gordonas pakilo ir mostelėjo ranka sekti iš paskos. Goda nieko nesakiusi pakluso. Tam, kad pasiektų treniruočių kambarį, jie nusileido į pirmą aukštą, ir vos tik Gordonas atidarė šalia bibliotekos esančias duris, mergaitė net aiktelėjo iš nuostabos. Priešais juos atsivėrė ne šiaip treniruočių kambarys, o milžiniška balta salė. Ji buvo visiškai tuščia ir tokia erdvi, kad nesimatė jos sienų.



– Šią vietą vadinu Baltuoju kambariu, – matydamas jos susižavėjusį žvilgsnį šyptelėjo Gordonas. – Vieta, kuri nepraleidžia nė garso, kurios sienos praktiškai nesunaikinamos.



– Ar tu čia irgi treniruojiesi?



– Žinoma, privalau ruoštis galutiniam mūšiui su Tasdaru, turiu visuomet palaikyti formą.



– Tuomet kodėl mane atvedei būtent čia?



– Kaip jau sakiau, parodysiu tau Visatos atsiradimo istoriją. Tai nebus šiaip pasakojimas, kad geriau suprastum, kas vyko, turi tai pamatyti.



– Bet kaip aš tai padarysiu? Ar mes keliausime į praeitį?



– Nevisai tai, nes mūsų kūnai liks šioje patalpoje, bet mintyse būsime visai kitur. Kaip tik dabar tave to išmokysiu. Viskas labai paprasta, tiesiog darysi tą patį, ką ir aš, gerai?



Gordonas sandariai uždarė duris ir nuėjo gilyn į kambarį. Įsitikinęs, kad pasiekė vidurį, pakibo ore meditacijos poza. Godai tai atrodė šiek tiek keista, bet ji atkartojo judesius.



– Ką gi, dabar užsimerk ir įsivaizduok, kad esi milžiniškoje juodoje erdvėje, – prakalbo jis. – Bet tu turi būti tarytum Visatos centras, kitaip nepavyks atskirti savo proto nuo kūno.



– Čia beveik tas pat, kas astralinė projekcija, ar ne?



– Panašiai, tačiau tavo astralas negali keliauti laiku, tik per dimensijas ir pasaulius, ir pasiekti tik tai, kas jam tuo metu apčiuopiama. Šiuo atveju mums reikia matyti praeitį, todėl keliausime ne astralu, o mintimis.



– Bet argi tu nesakei, kad keliavimas laiku uždraustas?



– Taip, bet ši kelionė nebus tiesioginė, nuvykę į praeitį negalėsime nei nieko pakeisti, nei prisiliesti prie mus supančių objektų. Kitaip tariant, būsime visiškai nematomi tuometiniam pasauliui, todėl tokios kelionės nėra uždraustos.



– Suprantu, – linktelėjo Goda, pagaliau užmerkdama akis ir iš visų jėgų stengdamasi pasijusti esanti Visatos centru. Galvoje iš pradžių šėlo uraganas, įvairūs vaizdai lėkė vienas pro kitą, kol galiausiai viską apgaubė lauktoji tamsa.



– Teisingai, taip ir toliau, – išgirdo ji mintyse Gordono balsą. – Dabar jau gali atsimerkti.



Nors ir šiek tiek abejodama, mergaitė iš lėto padarė tai, ką jis liepė. To jausmo, kurį ji patyrė, pirmą kartą pamačiusi neaprėpiamą milžinišką erdvę, ji net negalėjo apibūdinti žodžiais. Tai buvo tarsi besvoris kabojimas visiškoje tuštumoje, apsuptoje bežadės tylos. Šalia Goda matė tik savo tėvą, visą persišviečiantį, tarytum šmėkla, o ir pati tokia buvo, štai kodėl jautėsi besvorė.



– Kur mes? – negalėdama nuslėpti nuostabos paklausė ji.



– Visko pradžioje, kai Visata dar neegzistavo, – paaiškino jis ir galvos kilstelėjimu parodė į vaizdą priešais save. – Pažvelk geriau, nepraleisk nė vienos svarbios akimirkos.



Tuo metu, vos tik Goda pakreipė galvą, tamsą perskrodė ryškiai geltona šviesa. Tarytum kokia milžiniška kometa ji skriejo per tą tuščią erdvę, artėdama jų link. Apimta panikos mergaitė jau norėjo trauktis jai iš kelio ir kartu nusitempti tėvą, bet prisiminė, kad jiems nieko negali nutikti, viskas, kas vyko aplink, nė trupučio jiems nepakenks.



– Kas čia? – vėl atsisukdama į Gordoną tesugebėjo paklausti ji. – Kas tai per šviesa?



– Kaip jau pati įsitikinai, prieš daugybę milijardų metų viską supo Amžinoji Tamsa, – ėmė aiškinti jis. – Bet vieną dieną tai pasikeitė. Niekas nežino, iš kur tiksliai atsirado ta Šviesa, bet manoma, kad gimė iš pačios Tamsos. Tai buvo Pirmoji Šviesa, sukūrusi dabar mums puikiai žinomus žvaigždynus. Dabar mes ją vadiname Astraja, Pirmaprade Teisingumo deive, kurios dėka gimė ir kitos dievybės.



– Pirmapradė Teisingumo deivė... – susižavėjusi sukuždėjo Goda, stebėdama, kaip skriedama per erdvę Šviesa palaipsniui nukloja nuo kosmoso juodą Tamsos maršką. Viena po kitos, aplinkui ėmė žybsėti vis daugiau žvaigždžių.



– Iškart po to Pirmoji Šviesa pasidalino lygiai į trylika dalių, kurios išsiskirstė į skirtingus Visatos kampelius, – vėl prakalbo Gordonas. – Tokiu būdu gimė Visatos Kūrėjai, dar kitaip vadinami Dangaus sūnumis. Antrinė jų forma: nenusakomas grožis, auksiniai sparnai ir šviesūs, įspūdingo ilgio plaukai jau buvo tai, kas dabar mums asocijuojasi su žmonėmis.



– Visatos Kūrėjai? – mergaitė netikėdama prisimerkė, bandydama įžvelgti įspūdingai tobulas jų formas tamsiame fone. – Tai jie sukūrė viską, ką dabar mes matome?



– Taip, – linktelėjo jis. – Tada, kai Šviesa pasidalino ir Astraja pagaliau įgavo iki šiol išlaikomą formą, atėjo eilė sukurti devynias planetas, kurios dabar yra labai gerai žinomos žmonėms. Tuo metu kitos dievybės taip pat ėmėsi santvarkos. Aega, Saulės deivė įžiebė magiškąsias planetas, tokias kaip Azryatas, Mozanratas, Tamara, Serena ir Rubenas. Tačiau tai, ką ji padarė, dievų nė kiek netenkino, jie norėjo kur kas daugiau, norėjo kažko, kas pagyvintų jų tvarinį.



Tuo metu aplink Godą ėmė suktis penki, įvairiomis magiškomis spalvomis spindintys kosminiai kūnai. Mergaitė žvelgė į juos susižavėjimo kupinomis akimis, tos spalvos buvo tokios neįtikėtinai gražios, o Gordonas kabojo šalia jos ir tiesiog šypsojosi. Nors šį reiškinį matė tada, kai pats mokėsi būti žyniu, jam pačiam buvo taip pat įdomu, kaip ir jai.



– Ir tada jie nusprendė sukurti kažką, kas atrodo panašiai, kaip jie, bet kad tai padarytų, pirmiausia reikėjo suteikti jiems namus, kuriuose jiems būtų palanku gyventi.



Goda net sulaikė kvapą, kai priešais ją iškilo Žemės planeta, prie kurios ėmė žybčioti keletas mažesnių taškelių.



– Norėdami tai padaryti, dievai pasirinko magiškąsias planetas ir, žinoma, Žemę, – toliau kalbėjo Gordonas. – Veikiant ledui, Acheloja paskleidė šaltį ašigaliuose ir sukūrė visų šaltųjų planetų klimatą, Salakija – upes, ežerus ir visus vandens gyvūnus, Metija suformavo kalnus ir suteikė gyvybę sausumos gyvūnams, kai tuo metu Lampetija paskleidė rasą ir sužadino medžius ir augalus, o Aega suformavo ugnikalnius ir žemės drebėjimus.



Jam pasakojant, daugybė vaizdinių lėkė Godai pro akis: kaip formuojasi ir keičiasi žemynai, nutirpsta vandenynai ir pagaliau sužaliuoja gamta.



– Kad Žemė ir kitos magiškosios planetos atrodytų taip, kaip dabar, dievams prireikė daugybės milijonų metų, bet jie džiaugėsi savo rezultatu, – pažvelgė į ją tėvas. – Be to, jiems padėjo žemesnio rango dievai ir palydovės nimfos, kurios įasmenino kuriančiąsias gamtos jėgas ir buvo siejamos su konkrečiomis vietomis, tokiomis, kaip miškai, šaltiniai, upės ar kalnai.



– O kas tada? – nekantravo mergaitė. – Ar jau pradėjo kurti žmones?



– Taip, pradėjo, – linktelėjo Gordonas. – Bet tai buvo kur kas sunkiau, nei iš pradžių atrodė. Pirmuosius žmones sukūrė Aukščiausioji deivė Fantazija, visų Dangaus sūnų lyderė, bet tie žmonės, priešingai nei dievai, buvo mirtingi. Norėdama suteikti jiems antrą gyvenimą, Fantazija sukūrė Eliziejų, vietą, į kurią patenka mirusių žmonių sielos.



– Pomirtinį pasaulį? – kilstelėjo antakius Goda.



– Taip, – sutiko jis. – O dabar užsimerk, istorija dar nesibaigė.



Mergaitė pakluso, o atmerkė akis tik pajutusi plaukus taršantį vėją. Priešais ją atsivėrė raibuliuojantis šviesos apskritimas kruviname danguje, nuklojantis virpantį taką per vandenį. Jis maudė švelnias vandenyno bangas ir degančius raudonus debesis, o kai saulė nusileido žemiau horizonto, sutemų spalvos iš lėto ėmė blėsti. Juodos tarsi anglis uolos, susigrūdusios prie pat kranto, buvo vis dar aiškiai matomos tolumoje, kol ant jų galiausiai nusileido tamsa.



– Daugybę metų dievai stebėjo iš dangaus, kaip žmonės auga ir tobulėja, – prisiglausdamas prie dukters tyliu balsu vėl prabilo Gordonas. – Šešiose planetose viešpatavo taika ir ramybė, žmonės net negalvojo apie karą, o Dangaus sūnūs stengėsi jiems suteikti kuo geresnį gyvenimą.



Klausydama tėvo žodžių, Goda net nepastebėjo, kaip jie ir vėl atsidūrė kitoje vietoje. Šį kartą juos gaubė ryški žaluma, pro kurią sunkiai galėjo prasiskverbti šviesa, o aplinkui girdėjosi tik maloniai šnarantys virš galvų medžiai ir netoliese čiurlenantis upeliūkštis. Norėdama kuo daugiau prisiminti, mergaitė traukė į plaučius gaivų sakų kvapą.



– Tačiau viso to netenkino Anugajaus, Pirmapradžio Gydymo dievo. Jis troško sukurti tobulesnę rasę ir po daugybės metų pagaliau tai įgyvendino. Taip gimė pirmieji Ypatingieji, – tęsė žynys. – O į žmones Anugajus žiūrėjo kaip į daugybę trūkumų turinčias būtybes ir norėjo juos sunaikinti. Tai sužinojusi Fantazija priešinosi. Prasidėjo nesutarimai ir sumaištys.



Netikėtai į veidą plūstelėjo žvarbaus vėjo banga. Goda susigūžė nuo kūną užplūdusio šalčio ir pakėlė akis į dangų, palaipsniui nusidažantį skaudžiai raudonais atspalviais.



– Bet kodėl? – niekaip negalėjo suprasti mergaitė. – Kodėl jis pradėjo visą tą karą?



– Taip jau nutiko, – sunkiai atsiduso Gordonas. – Daugybę metų Anugajus maištavo prieš nustatytas taisykles ir normas, savo viduje slėpė pyktį ir neapykantą, kol atėjo diena, kai galiausiai pasidavė blogiui.



– Bet kas nutiko tada? – žvelgdama į tėvą ir nejučia gniauždama kumščius tyliai paklausė ji. – Jis pralaimėjo, tiesa?



– Tu visiškai teisi, Goda. Po lemiamo mūšio dievai išsiskirstė nenukentėję, tačiau Visata, kurią jie sukūrė, jau nebebuvo tokia, kaip anksčiau. Anugajaus dėka žmonės pamatė, ką reiškia sukilti prieš tai, kas jiems nepatinka ar yra nepriimtina. Prasidėjo žmonių tarpusavio kovos. Išgyveno tik stipriausieji, – Gordonui pasakojant, pro šalį lėkė griaunamų miestų, kaimelių, varginančių kovų vaizdai, bet mergaitė taip įdėmiai klausėsi pasakojimo, kad viso to beveik nematė. – Alinantys karai sunaikino daugybę pasaulių, todėl dievai nusprendė atskirti magiškąsias planetas nuo kitų ir atimti iš žmonių žinias apie Ypatinguosius.



Žynys kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į dangų ir, atrodo, šypsojosi. Godai buvo sunku pasakyti.



– Tačiau patys Ypatingieji taip greitai nepasidavė, jiems buvo leista lankytis Žemėje, bet jie privalėjo slėpti savo galias, – tęsė jis. – Dėl to dabar mes tęsiame jų tradiciją.



– Bet tuomet kodėl kai kurie Ypatingieji turi vaikų su žemiečiais? – nesuprato Goda.



– Buvo skiriamos išimtys, bet tik nedaugelis žemiečių gali slėpti Ypatingųjų egzistavimą.



– Suprantu, – linktelėjo ji. – Bet nejaugi žemiečiai niekada neaptiko tų magiškųjų planetų?



– Ne, nes Žemę nuo jų skiria skydas, kurio joks šiuolaikinis prietaisas neaptiks. Nebent panaudotų burtus, bet tai neįmanoma, nes tik mes, Anugajaus tvariniai, galėtume tai padaryti, – paaiškino Gordonas. – Bet dabar ne apie tai kalbame, turime pratęsti istoriją, ar ne?



– Žinoma, – sutiko mergaitė.



– Puiku, – atsiduso jis, vėl nukreipdamas akis į dangų. – Po kautynių su Anugajumi atrodė, kad pasaulyje vėl įsigalės taika, tačiau viskas tuo dar tikrai nesibaigė. Norėdamas atkeršyti Fantazijai už tai, kad neleido sunaikinti žemiečių, jis pakurstė kitus dievus taip pat sukilti. Apakinti blogio, kai kurie iš jų virto demonais. Prasidėjo karai ir žemių dalybos. Blogis taip išplito, kad Memnochas, Pirmapradis Mirties dievas, sukūrė Chaosą, į kurį priėmė nusidėjusių žmonių sielas, mat į Eliziejų Fantazija priimti jų nenorėjo.



– O kas nutiko tada? – nekantriai klausėsi jo Goda.



– Visata buvo suskirstyta į keturias dalis. Pirmoji, žemiškoji, priklausė paprastiems žmonėms ir planetoms, kurias jie gali matyti; pomirtinė, kur buvo Eliziejus ir Chaosas; dangiškoji, kurioje gyveno dievai; ir magiškoji, labiausiai komplikuota iš jų visų.



– O kodėl komplikuota?



– Todėl, kad dalindamiesi žemes dievai išskirstė magiškąjį pasaulį į lygiai dešimt karalysčių, bet į jas patekti buvo galima tik pro vartus, esančius Žemėje, todėl magiškoji pasaulio dalis maišėsi su žemiškąja ir nebuvo tokia jau atskirta. Dievai ir toliau galėjo lengvai stebėti žmones. Tai tęsėsi keletą amžių, bet tada Anugajus nusprendė sukurti tarpinius pasaulius, kurie dabar yra įsikūrę tarp karalysčių. Pamačiusi, kad tokiu būdu vis labiau plinta blogis, Fantazija subūrė keletą angelų, kurie iškeliavo į Žemę, tapdami žmonių sergėtojais.



Vaizdai ėmė keistis. Goda įdėmiai stebėjo, kaip daugybė sidabrinių šviesos taškelių, tarsi kokios žvaigždės, leidosi į žemę. Tai jai priminė žvaigždžių lietų.



– Anugajui neužteko žemių, jis nusprendė kariauti ir pasinaudojęs proga užėmė Dangaus Karalystę. O tai buvo didžiulė netektis, nes Dangaus Karalystė buvo pati seniausia ir laikoma visų karalysčių motina, – pasigirdo neramus Gordono balsas. – Tada į Anugajaus pusę perėjo Aladoras, Pirmapradis Tamsos dievas, ir jo auksiniai sparnai nusidažė juodai. Fantazijai nieko kito neliko, kaip apsistoti Azryate ir laukti, kada galės susigrąžinti savo žemes, o vis daugiau ir daugiau dievų apakinti blogio nusprendė ją palikti, tarp jų ir Acheloja, valdžiusi Šešėlių Karalystę.



– Acheloja valdė Šešėlių Karalystę? – apstulbo duktė.



– Būtent, – linkčiojo jis. – Jos sparnai iki šiol nepajuodo, bet nemanau, kad galima ja pasitikėti. Acheloja paskleidė Blogį visoje Šešėlių Karalystėje ir tapo Vyriausiąja žyne, taip sukeldama sumaištį tarp vidinių karalysčių, o padedant Aladorui blogio šaltiniu pavertė ir Sapnų Karalystę, kurią tuo metu valdė Morfėjus. Negana to, įvykiai pasisuko dar sudėtingesne linkme...



– Negali būti, – suaimanavo Goda.



– Memnochas taip pat perėjo į Anugajaus pusę, todėl Fantazija nusprendė, kad to jau gana. Ir vėl prasidėjo mūšis. Isda, Pirmapradė Aiškiaregystės deivė, nusprendė paaukoti Iliuzijų Karalystę, kurią tuo metu valdė, kad kartu su Fantazija įkalintų joje visą po pasaulį pasklidusį blogį, bet Aladoras jas sutriuškino ir užėmė Azryatą. O Iliuzijų Karalystė tiesiog išnyko.



– Bet kodėl jis taip padarė?



– Mes jo planų nežinome, Goda, bet vis dėlto išgyvenome, ar ne? – guodė ją žynys.



– Taip... – linktelėjo ji. – O kas buvo toliau?



– Aladoras nežinojo, kad Fantazija su Memnochu turėjo dukterį, kurią prasidėjus karui atidavė Šviesos Karalystės valdovės Lampetijos globai. Deja, dievai daugiau neatskleidžia jokios informacijos ir mes nežinome, ar ji vis dar gyva.



– Gaila... – nusiminė mergaitė.



– Tikriausiai Fantazija taip pasielgė ne be reikalo, gali būti, kad ji nujautė nesėkmę, dėl to ir norėjo apsaugoti savo vaiką, nes po to stojo į kovą su Aladoru, norėdama atsiimti Azryatą. Niekas negali pasakyti, kas tiksliai atsitiko, bet Fantazija mūšį pralaimėjo ir tiesiog dingo be žinios. Praėjo daug laiko. Karai baigėsi. Kaip jau minėjau anksčiau, dievai jau nebetikėjo, kad bus taip, kaip anksčiau, atsiribojo nuo savo sukurtojo pasaulio ir atidavė savo karalystes valdyti Ypatingiesiems. Liko tik Memnochas, Aladoras ir Morfėjus. Visi kiti persikėlė į dangiškąją Visatos dalį ir bendravo tik su žyniais, kas yra žinoma iki šiol. Manoma, kad kai kurie lankydavosi Žemėje paslapčia, norėdami pasigrožėti jos gamta, ir pasirodydavo tik tiems, kurie jais vis dar tikėjo. Tačiau tai daryti dievai turėdavo labai atsargiai, mat paprasti žmonės negali matyti jų įprasta materija, nes nuo jų grožio iš karto mirtų, tad labai dažnai pasitaikydavo, kad tiesiog pasireikšdavo per sapnus arba įgavę kitą pavidalą.



Goda nusiminusi stebėjo, kaip pro juos pralekia įvairūs gamtovaizdžiai: nuo žaliuojančių pievų ir smėlėtų jūros pakrančių, iki užšalusių ežerų ir nepralaužiamų ledkalnių. O Gordonas, tarsi leisdamas jai daugiau pagalvoti apie tai, kas įvyko, kelias minutes tylėjo.



– Istorija tuo, žinoma, dar nesibaigė, – galiausiai prakalbo jis. – Po daugybės tūkstančių metų Aladorui ir jo žmonai gimė Tasdaras. Užaugęs jis perėmė valdyti Tamsos Karalystę, o Aladoras įsitvirtino Užmaršties pasaulyje, esančiame tarp Tamsos ir Iliuzijų karalysčių.



– Tasdaras... – nusipurtė duktė, išgirdusi istorijos tęsinį.



– Negi manai, kad demonai trumpai gyvena?



– Ne, bet vis dėlto keista... – susimąsčiusi Goda papurtė galvą. – Geriau pasakok toliau, klausimus galėsiu užduoti vėliau.



– Na... kiek žinau, po tūkstančio metų Fantazijos duktė subūrė Zurato Ordiną ir pagaliau įveikusi Aladorą susigrąžino Azryatą. Jo siela iškart pakliuvo pas Memnochą, bet Aladoras maldavo pasigailėjimo ir naujo pavidalo, kad ir toliau galėtų valdyti Užmaršties pasaulį. Memnochas sutiko ir pavertė Aladorą pusiau šmėkla, pusiau žmogumi. Bet sandėris tuo nesibaigė, norėdamas tapti pilnu žmogumi, jis turėjo gauti žmogaus sielą.



– Ir kieno jis pasiėmė?



– Niekieno. Jam reikia žmogaus, kuris būtų ne silpnesnis už Tasdarą, tad tos sielos ieško iki šiol. O jei jau prakalbome apie Tasdarą, turėtum pamatyti štai ką...



Tuo metu Goda pasijuto krentanti ir išsigandusi stipriai užsimerkė, bet kai nieko nenutiko, akimis ėmė ieškoti tėvo. Dabar jie sklandė virš karo nusiaubtos vietovės.



– Tasdaras buvo vienas iš pavojingiausių Visatos priešų, tik, deja, labai ilgai niekas to nė neįtarė, – liūdnai kalbėjo Gordonas. – Gyvendamas tuos tūkstantį metų, jis stebėjo žemiečių gyvenimą, jų kančias ir skausmą, niekaip negalėdamas suprasti, kodėl jie kovoja dėl savo gyvybių, jei anksčiau ar vėliau juos pasitiks vienoda lemtis. Tasdaras manė, kad jų gyvybės beprasmiškos, ir taip pat, kaip Anugajus, troško juos visus sunaikinti ir sukurti pasaulį, kuriame nebūtų jokio skausmo, kur gyventų tik nemirtingi. Žmonės tam nepritarė, ir vėl prasidėjo karas, kurį mes dabar vadiname Pirmuoju Visatų karu. Tas miestas, kurį matai, vienas iš labiausiai nukentėjusių, Elesmeras. Tasdaro armija jį apiplėšė, nusiaubė ir padegė. Kilo toks gaisras, kad liepsnų jūra miestą apšvietė visą naktį. Iš jo liko tik didelės kapinės, želiančios gatvės ir vos keli gyventojai. Siautėjimas liovėsi tik tada, kai jau buvo sugriauta ir sudeginta trys ketvirtadaliai pastatų, bet mūšiai toliau tęsėsi.



Mergaitė linktelėjo ir ranka lengvai prisidengė burną ir nosį, kai pasikeitus vėjo krypčiai dūmai atslinko į jos pusę. Ugnis vis plėtėsi ir plėtėsi, aplinkui šūkavo žmonės, bet ji nesuprato nė žodžio. Tuo metu sąmonę pervėrė akinantis blyksnis ir ji vos nesuklupo, bet staiga pasijuto stovinti ugnyje. Jau norėjo bėgti, bet neradusi tinkamo kelio, pro kurį galėtų prasmukti, parpuolė ant žemės. Karštis, baimė, neviltis, skausmas... Dabar ji viską juto, o ne matė.



Dar vienas blyksnis ir netikėtai Goda suprato, kad nė nebuvo pajudėjusi iš vietos. Tai, ką regėjo, tebuvo vaizdinys. Gerklę gniaužė baimė ir neviltis, o nuojauta kuždėjo, jog visai netrukus nutiks kažkas labai baisaus.



– Zurato Ordinas buvo vienintelė viltis įveikti Tasdarą, – tęsė Gordonas. – Tačiau kariuomenė buvo per silpna ir privalėjo atsitraukti. Nukentėjo daugybė pasaulių, bet kai vilties buvo jau labai mažai, kelią jam pastojo Fantazija.



– Ji grįžo! – išgirdusi jo balsą nudžiugo Goda.



– Taip, – šyptelėjo tėvas. – Jos dėka po alinančių keturių metų karas pagaliau baigėsi. Tačiau Tasdaras dar nebuvo nugalėtas, tik trumpam pažabotas. Laukė dar daugybė problemų.



Karo nusiaubtas laukas netrukus nublanko. Goda vėl išvydo žaliuojančias pievas ir lengvai nuo vėjo siūbuojančius javus. Gordonas leido jai minutėlę pasidžiaugti ir nurimti po to, ką teko patirti prieš tai.



– Po karo kai kurie dievai nusprendė pamiršti viską, kas įvyko, ir norėjo gyventi paprastą gyvenimą, todėl Fantazija ištrynė jiems atmintį, pavertė žmonėmis ir perkėlė juos į Žemę. Isda taip pat svajojo apie tokį gyvenimą, juolab kad tuo metu įsimylėjo žemietį, bet kol kas dievų buveinės palikti negalėjo, nes turėjo dar šį tą papasakoti...



– Įdomu ką? – jam palikus nebaigtą mintį susidomėjo mergaitė.



– Supranti, Isda buvo Aiškiaregystės deivė ir galėjo nujausti ateitį, bet jos nuojauta ne visada buvo tokia jau tiksli. Tačiau ji nujautė ir tai, kad tai labai svarbu, ir papasakojo Fantazijai Pranašystę...



– Kokią Pranašystę?



– Kad Kruvinojo Mėnulio naktį, žaibams skrodžiant dangų, gims vaikas, kuris išlaisvins blogį ir amžiams sunaikins pasaulį, – atsiduso Gordonas. – Ravena gimė būtent tą naktį.



– Tai tu manai, kad ji... – Goda nustebusi nutilo, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo. – O kas, jeigu tu klysti?



– Tai gana sudėtinga, – ji nužvelgė dukterį nuo galvos iki kojų. – Bet, deja, tiesa. Blogiausia tai, kad Tasdaras viską išgirdo ir ėmė kamantinėti Isdą. Ji buvo priversta papasakoti jam daugiau. Tasdaras sužinojo, kad maždaug po keturiasdešimties metų Zurato Ordino lyderė įkalins jį Tamsos dimensijoje. Tai jam, žinoma, nepatiko, bet tai, ką išgirdo po to, jį pradžiugino.



– Ir kas tai buvo?



– Deivė pasakė, kad mato jo ateityje didžiulę galią ir šlovę, mat jam pavyks ištrūkti, tik kad tai padarytų, jam reikės Ravenos, kuri pasitarnaus kaip Portalas jo sugrįžimui į Žemę. Tasdaras visus tuos metus laukė, kada susipažins su Arela, kad galėtų tą Pranašystę įvykdyti ir užimti visas karalystes. Jeigu Isda teisi, Tasdaras grįš daug stipresnis nei buvo, tad mes jau dabar ruošiamės dienai, kai teks su juo susidurti.



– Bet kas bus tada? – Goda išsigandusi šiek tiek atsitraukė nuo tėvo. – O jeigu mums nepavyks jo sustabdyti?



– Mes nežinome, bet turime pamėginti jam pasipriešinti. Ir nors žinau, kad labai sunku visa tai girdėti, tai yra neišvengiama mūsų likimo dalis.



Goda nežinojo, ką į tai atsakyti, buvo sutrikusi ir pavargusi. Vis dar abejojo, ar tai, ką papasakojo Gordonas, galėtų būti tiesa, nors... Mergaitė lėtai papurtė galvą, tarsi kam nors prieštaraudama, ir pakėlė akis į tėvą. Susirūpinusiame jo veide daugiau nieko neįžvelgė, išskyrus nerimą, galbūt dar kažką, ko nesugebėjo atpažinti. Norėjo dar kažką pasakyti, bet vaizdas priešais pamažu pradėjo nykti, kol viską užgožė tamsa.



Gordonas iš minčių kelionės grįžo pirmas, ir vos pramerkęs akis išvydo tą patį baltą kambarį, kuriame jie buvo prieš tai, o po kelių akimirkų grįžo ir Goda. Pamačiusi, kad jie saugiuose namuose, ji tingiai nusileido ant grindų.



– Jau viskas? – slogiu balsu paklausė.



– Iš tikrųjų, dar nevisai, – nekaltai šyptelėjo Gordonas. – Po visko, kas įvyko, Anugajus dingo be pėdsako, Isda galutinai atsisakė dievystės, o kartu su ja iškeliavo ir Febas su Leida, prieš tai parašęs Šešėlių knygą ir paslėpęs ją Krištolo rūmuose. Visa kita turbūt jau žinai.



– Taip, tada gimė Ravena ir įvyko Antrasis Visatų karas.



– Puiku. O dabar geriau eik į lovą, jau labai vėlu.



Goda nieko nesakiusi pakluso. Gordonas kurį laiką neramia širdimi žiūrėjo į duris, bet stengdamasis negalvoti apie rūpesčius paliko Baltąjį kambarį ir nuėjęs į dukters miegamąjį prisėdo ant lovos krašto. Mergaitė jo veide pamatė šypseną.



– Kaip gerai, kad tu šalia, – sukuždėjo ji. – Bet vis dėlto gaila, kad mama išėjo...



– Nenusimink, kad ir kas benutiks, aš visuomet tave sergėsiu. Be to, nepamiršk, kad tai darys ir Dangaus sūnūs, esu tikras, kad jie mus vis dar stebi.



– O tu esi kada nors su jais kalbėjęs?



– Žinoma, ir ne vieną kartą, bet dievai pasirodo tik tada, kai turime kilnių ketinimų, ir gali padėti juos įgyvendinti. Jie netgi geba prikelti žmones, bet tai yra tabu, jei nors vienas dievas nusižengs šiai taisyklei, už tai jo lauks atitinkama bausmė.



– Bet kodėl? – niekaip negalėjo suprasti Goda.



– Kišimasis į mirtingųjų gyvenimą prieštarauja natūraliems gamtos dėsniams. Jei žmogus miršta, vadinasi, taip buvo lemta.



– Suprantu, – nusižiovavo mergaitė. – Labanakt, tėti...



– Labanakt, Goda, šiandien buvo sunki diena, – jis apklostė dukterį šilta antklode ir išjungęs šviesą tyliai išėjo.