Šypsaisi
Žinau, kad mes praradom laiko nuovoką - nebenubyra šerkšnas,
O miglos rausta lyg pirmaryčius atminus.
Ir akys nemigos pripiltos lyg nuo žvyro peršti,
Ir balsas nuo tylėjimo kaip nuo kalbų beprasmiškų užkimo.
Aš neprašau PABŪK. Žinau - tai nebe tavo valioj,
Tik stengiuosi atminti bendrumos minutę,
Įsiklausyt, ką čeža stagarai prie kelio,
Kai stingsta srautas mūsų Laiko upėj,
Kai mudu balstame lyg nuodėmes atmeldę,
Rausva migla tarsi nereikštų nieko.
Regiu - šypsaisi. Kaip kadaise - saldžiai.
Tarytum šerkšną ištirpdyt norėtum.