Demono vaikas III-27
Vienuoliktas skyrius. Visatos istorija
Rodžeris sėdėjo ant lovos, paskandinęs pirštus savo kaštoniniuose plaukuose ir vis dar galvojo apie tai, ką privalėjo padaryti dėl Tasdaro. Jautėsi šlykščiai, kad turėjo pagrobti Liną, o dabar ji tūnojo Tamsos tvirtovės požemiuose, sužeista ir tikriausiai tik dar labiau jo nekenčianti. Tačiau jis kitaip negalėjo, tik stebėti, kaip Melburnas veda ją pro duris į kankinimų kambarį. Dar nežinojo, ką tiksliai jai ten padarė, bet bijojo patikrinti ir pažvelgti jai į akis. Iš dalies pats buvo dėl visko kaltas, bet prie to daugiausiai prisidėjo Tasdaras. Kumščiai net virpėjo nuo įsiūčio. Kaipgi tas niekingas padaras galėjo su jo žmona daryti ką panorėjęs?
Daugiau nebegalėdamas tverti, vyras pakilo, kelis kartus perėjo kambarį, kol galiausiai nusprendė nusileisti į požemius ir bent jau patikrinti Linos būklę, nes kitaip niekada nenurims. Nusigriebęs nuo stalo raktus, jis išėjo pro duris ir patraukė tolyn koridoriumi. Žingsniai buvo lėti ir tylūs, jis visiškai netroško išvysti blogiausio, nors nujautė, kad taip ir bus, kad Tasdaras nebus pasigailėjęs Linos ir už tai, kad ji sudaužė jo krištolo rutulį, atsilyginęs su kaupu. Pats jis dar niekada nebuvo kankinimų kambaryje, nei kaip kankintojas, ir netgi kaip žiūrovas, visuomet jautė šleikštulį tokioms vietoms, o ir pats Tasdaras nesivargino jo ten atlikti nešvarius darbus, tai dažniausiai darydavo Tamsos Karalystės kariai arba išimtiniais atvejais Melburnas. Būtent dėl to Rodžeris jam nė kiek nepavydėjo, nors norėjo būti už jį viršesnis, bet tik ne kankintojas.
Apie tai galvodamas, jis nė nepajuto, kaip nusileido į pirmą aukštą ir pasiekė grotas, vedančias gilyn į požemius. Jas rakinant, jam drebėjo rankos, ko iš jaudulio nė pats nepajuto, o visai netrukus jau leidosi stačiais laiptais žemyn. Kuo arčiau buvo kalinių kameros, tuo lėčiau ėjo, kol galiausiai sustojo prie grotų. Nors tai buvo neįprasta ir dažniausiai kaliniai būdavo uždaryti po vieną, šį kartą jos kalėjo trys: Agnesė su Lina ir moteris, kurios jis nepažinojo. Ji sėdėjo prie Linos gulto ir apie kažką su ja kalbėjo, bet pamačiusi Rodžerį nutilo. Supratusi, kad kažkas ne taip, Lina pakėlė galvą, jos akys iškart prisipildė neapykantos.
– Ko tau čia prireikė? Ar nepakankamai mane prikankinai?
– Atėjau patikrinti, kaip jautiesi, – stengėsi kuo ramiau ištarti jis. – Manei, kad aš to norėjau?
– Taip, žinoma, jūs abu su Melburnu niekuo dėti, – pašaipiai atkirto Lorena. – Jeigu nebūtum norėjęs, kad visa tai nutiktų, būtum paprašęs pagalbos. Būtume padėję tau ištrūkti iš Tasdaro gniaužtų, galbūt dabar jau džiaugtumeisi laisve.
– Tarsi tai įmanoma! – įsižeidęs nesusilaikė jis. – Net jei ir norėčiau pabėgti, Tasdaras vis tiek mane surastų, kaip gali to nesuprasti?
– Bet tu net nenori pabėgti. Jau geriau liksi čia, kad perimtum iš Tasdaro valdžią, ar ne?
Rodžeris pasiuto kaip žvėris, atrodė, tuoj prasiverš pro grotas ir visas jas išžudys. Agnesė net susigūžė ant savo gulto, puikiai prisimindama tą dieną, kai jis pasirodė jos kambaryje ir pačiupęs kaip kokį gyvulį teleportavo į šią šiurpią vietą, iš kurios galbūt net nepavyks ištrūkti. Tuo metu Rodžerio kumščiai atsileido. Kad ir į kokią padėtį dabar jis pakliuvęs, šios moterys savo kalbomis jo nuomonės nepakeis. Be to, buvo tik nieko nesuprantančios kalinės, kurios greičiausiai nežinojo, koks stiprus Tasdaras gali būti, juk joms dar nebuvo tekę matyti jo tikrojo pavidalo ir justi priešais save tokią galią, kad nesugebėtų nė pirštelio pajudinti iš baimės, jog bet kurią akimirką gali mirti.
– Tu nieko nesupranti, – galiausiai prakalbo jis. – Perėmęs valdžią visų pirma Karalystėje daug ką pakeisčiau ir jums netektų sėdėti už šių grotų.
– Bet jei kiltų bent menkiausias pavojus tau, nė neabejodamas vėl mus uždarytum? – piktai pažvelgė į jį Lina. – Paklausyk, žinau, kad nori atkeršyti Tasdarui, bet tai nereiškia, kad privalai užimti jo valdas. Tam, kad tai padarytum, tau tektų nužudyti Tasdarą, bet jis nemirtingas ir tu to niekada nepadarysi.
Rodžeris taip nusijuokė, kad aidas nuskambėjo visais koridoriais, ir net jam pačiam dėl to pasidarė šiek tiek nejauku.
– Tikrai taip manai? Aš žinau jo silpnybes, o pasitaikius progai būtinai tuo pasinaudosiu. Tada tu suprasi, kuris iš mūsų gudresnis, ir prašysi manęs atleidimo, – spjaute išspjovė jis. – Galbūt tu visuomet manimi tikėjai, tik iki šiol nedrįsti to pripažinti.
Ir apsisukęs skubiai nuėjo koridoriumi. Gailėjosi, kad išvis čia pasirodė, o ir jaudinosi visai be reikalo, Linai nieko labai blogo nenutiko, jei jau sugebėjo jį taip suerzinti. Kartais jam atrodydavo, kad jų santykiai nebeturi prasmės, nors jau ne pirmas kartas, kai jie susipyksta, o po to vėl susitaiko. Tačiau šis kartas buvo kitoks, Rodžeris žinojo, kad ne savo noru peržengė visas ribas, o Lina pažadėjo jį palaikyti tol, kol to nepadarys. Greičiausiai tai buvo jų pabaiga, bet neskaudėjo taip siaubingai, kaip jis manė. Galbūt dėl to, kad jau nujautė, jog ateis tokia diena. Nors taip netgi daug geriau, nes dabar jokia moteris nesipainios jo kelyje, bandydama apeliuoti į jo sąžinę.
Pagaliau pasiekęs pirmą aukštą, Rodžeris jau ketino grįžti į savo kambarį, bet staiga išvydo prasiveriančias treniruočių kambario duris ir nejučia prigludo prie sienos, kur niekas jo nematytų. Po kelių sekundžių tarpduryje pasirodė Gertrūda, persimetusi sau per petį rankšluostį. Bet atrodo, ji niekur neskubėjo, tarytum laukė, kol kažkas išeis kartu su ja. Jam net gyslose užvirė kraujas, kai pamatė, kas tai, bet stengdamasis valdytis vis dar slėpėsi savo vietoje. Maloniai šypsodamasi, Gertrūda įsikibo Tasdarui į parankę, o šis, tarsi tai būtų visai įprasta, trumpai šyptelėjo ir kartu su ja patraukė didžiosios salės link. Negali būti... nejaugi kažkokiu būdu jai pavyko jį suvilioti? Ir dar taip greitai? Kaipgi jis to nepastebėjo anksčiau?
– Ką ji sau mano, po galais? – pro dantis iškošė vyras.
Dar kiek paėjėję koridoriumi, jie sustojo prie salės durų. Rodžeris nebegalėjo jų matyti, tad išniro iš slėptuvės ir užlindo už artimesnės sienos. Buvo sunku išgirsti, apie ką jie kalba, bet tylus Gertrūdos juokas jį siutino labiausiai. Šiuo metu būtų galėjęs ją kad ir užmušti, bet privalėjo iš visų jėgų tvardytis, kad tik Tasdaras nieko neįtartų.
Dar kažką pasakęs, demonas pranyko už salės durų, o Gertrūda jau sukosi eiti atgal koridoriumi, bet ją pasitiko rūstus Rodžerio žvilgsnis.
– Nepameni, ką tau sakiau?
Moteris aiktelėjusi staigiai atsitraukė, bet supratusi, kad čia tik jis, nusijuokė, taisydamasi po treniruotės išsitaršiusias tobulai juodų plaukų sruogas.
– Bet juk man pavyko, Tasdaras mano, kad aš atsidavusi tik jam, o kai bus nepasirengęs, galėsime jį pulti. Viskas kaip ir planavome.
– Tikrai? – įtariai ją nužvelgė vyras. – Tas tavo vaidinimas atrodo pernelyg tikroviškas.
– Taip ir turi būti, kitaip jis manimi netikės.
– O man atrodo, kad tu iš tikrųjų jį įsimylėjai.
– O kas, jeigu ir taip? – visiškai rimtai atkirto ji. – Nesuprantu, kodėl tu pyksti, juk turi savo žmoną, geriau eitum ją gelbėti, kol Tasdaras jos visiškai nenukankino.
– Viskas turėjo būti visai ne taip! – daugiau nebegalėdamas tvardytis, jis čiupo Gertrūdai už drabužių, prisitraukė arčiau ir pažvelgė tiesiai į akis. – Tu turėjai būti mano pusėje! Mano!
– Ko tu rėki kaip pamišęs? – nepasidavė ji, bandydama ištrūkti iš jo gniaužtų. – Aš vis dar esu tavo pusėje.
– Tada nustok sekioti jam iš paskos.
Supratusi, ką jis turėjo omenyje, Gertrūda paniekinamai nusikvatojo.
– Tai vis dėlto tu pavydi? Jei norėjai, kad tarp mūsų kažkas būtų, reikėjo palikti savo žmoną, užuot puoselėjus tuščias viltis, o dabar belieka taikstytis su tuo, ką turi.
Šiaip ne taip ištrūkusi iš jo gniaužtų, Gertrūda skubiai dingo už posūkio. Rodžeris jos nesivijo. Nė pats nesuprato savo jausmų, juk vis dar turėjo Liną, kurią galbūt dar ne per vėlu išgelbėti, kodėl išvis pradėjo pavyduliauti? O gal tai buvo ženklas, kad Lina jam jau nieko nebereiškia? Kad jis tik bando griebtis menkiausio šiaudo, nes tiesiog bijo likti vienas, kai pagaliau įgyvendins visus savo planus?
Ne, Rodžeris papurtė galvą, vaikydamas visas mintis. Su jausmais tai nė kiek nesusiję. Be to, kam jam reikalingi visi tie ryšiai, kai užgrobti Tamsos Karalystę buvo kur kas svarbiau?