Demono vaikas III-25

Kurį laiką prasėdėjęs savo darbo kambaryje, Gordonas nusprendė įkvėpti gryno oro ir išėjo į siaurą koridorių, kuriame šiuo metu nebuvo nė vieno žmogaus. Lėtai žingsniuodamas tolyn, jis tegirdėjo tik savo atsimušančius į grindis batus ir netoliese ant sienos tiksintį laikrodį. Pastaruoju metu mažai laiko praleido namuose, nes turėjo begales darbų, o poilsiauti galėjo vos kelias valandas. Ir dar tos asmeninės bėdos... Galvoje kaip sūkurys sukosi įvairios mintys ir nenusakoma gausybė klausimų, kad ir tai, kodėl Fantazija nusprendė nutylėti apie kažkokį išbandymą, kurį jam teks atlaikyti. Jei tik žinotų geriau, galbūt būtų kur kas ramiau, o dabar reikės tik spėlioti ir laukti, kas bus toliau.

Ilgą koridorių netrukus pakeitė išvaizdus vestibiulis, kurio viduryje, nutapytos ant balto it plienas marmuro grindų, akį rėžė dvi, labai gerai žinomos istorinės figūros – Mirties demonas Memnochas ir buvusi jo mylimoji, Pirmapradė deivė Fantazija. Vis dar skendinčio mintyse Gordono apsiaustas ilgai trukdė jai vėl žvilgtelėti į puolusįjį, degantį šėlstančiose pragariškose liepsnose. Bet netrukus žvilgsnis nukrypo į tiesiai prie sienos esantį bareljefą ir jis kaipmat priėjo arčiau. Jame buvo pavaizduoti ne du, o visi Dangaus sūnūs, Visatos kūrėjai, kurių nederėjo smerkti, ypač todėl, kad buvo jų pasiuntinys, vienas iš tų, kurie mokėjo su jais bendrauti. Tai daryti sugebėjo vienetai, nes pilnaverčiais žyniais tapti galėjo tik išrinktieji. Jis turėjo tuo didžiuotis, bet nujautė, kad dievų skirtas išbandymas nereiškė nieko gero.

„Kodėl būdami tokie galingi, tokie tobuli, jie negali padaryti, kad viskas būtų kitaip? – klausė savęs žynys, rankomis švelniai braukdamas per šaltą marmurinį paviršių. – Kodėl negali įsikišti ir bent jau susilpninti blogio jėgas, kad mums būtų lengviau jas įveikti? Juk Fantazija yra viena iš stipriausių, norinčių padėti žmonėms, kodėl negali tiesiog pasipriešinti kitiems dievams, kurie nori mus sunaikinti? O gal ji jau nebėra tokia stipri, kokia dedasi?“

Gordonas dar kartą perbraukė per marmurą ir šiek tiek paėjėjo atgal, kad matytų visą bareljefą. Iškilių debesų fone jie stovėjo visi trylika, net ir Anugajus, kuris juos išdavė pirmas ir pradėjo visą tą iki šiol trunkančią nesantaiką. Jis stovėjo iš krašto, laikė delne telpančią žvaigždę, o santūri veido išraiška slėpė klastą. Jam prie šono iš dešinės, ori ir kaip visada paslaptinga, stovėjo Fantazija. Ilgi, per pečius vilnijantys auksiniai plaukai, ramus veidas ir gilios violetinės akys žvelgė tiesiai į jį.

Netikėtai sušvito akinanti auksinė šviesa ir Gordonas aiktelėjęs atsitraukė, įsmeigdamas žvilgsnį į šviesos pavidalą, susiformavusį vos per metrą nuo jo. Supratęs, kas pasirodė, jis iškart atsiklaupė ant kelių.

– Tu neturėtum prieš mane klūpėti, – tyliai nusileisdama ant grindų ištarė Fantazija, platus drabužis klostėmis uždengė dailias jos kojas. Gordonas pajuto, kaip jo kūnas pamažu stojosi, nors pats to nenorėjo. – Esi lygus su mumis visais.

– Bet kodėl? – nedrįsdamas pažvelgti jai į akis vos girdimai sukuždėjo jis. – Nesuprantu, kodėl jūs pasirinkote mane, jei dabar norite viską iš manęs atimti...

– Toks tavo likimas, jaunasis žyny, nejaugi abejoji mūsų sprendimu?

Deivės veidas buvo tarsi iškaltas iš marmuro – jame nesimatė jokių emocijų, nieko, kas galėtų suteikti bent mažiausią kruopelytę vilties, kad galbūt viskas visai ne taip, kaip atrodė, todėl jis nieko neatsakė. Iš tiesų abejojo, o ypač po to, kai pasijuto po truputį prarandantis savo galias. Jam pasirodė, kad tokiu būdu dievai norėjo juo atsikratyti kaip žyniu, kaipgi kitaip visa tai paaiškinti? O gal, kaip ir spėjo iš pradžių, kaltas buvo jis pats? Gal padarė kokią nors klaidą, už kurią dievai niekada jam neatleis, bet tiesiog nesugebėjo jos įžvelgti?

– Klysti, – po akimirkos paprieštaravo Fantazija. – Tavimi atsikratyti niekas niekada nenorėjo. Nekaltink savęs dėl to, kas nutiko, nuo tavęs tai nepriklausė.

– Dar ir kaip priklausė, – nesutiko jis. – Kaip žynys, turėjau pas išsiaiškinti apie išbandymą, net jei ir niekas man apie tai nepasakė anksčiau. Aristėjas mano, kad galėčiau būti Vyriausiuoju žyniu, bet aš negaliu, nes jūs aiškiai parodėte, kad tai nėra mano pašaukimas.

– Tiesa, būti Vyriausiuoju žyniu nėra tavo pašaukimas, bet tai nereiškia, kad likimas dėl to bus nepalankesnis, – paaiškino deivė. – Nejaugi manimi nepasitiki?

– Kaip galiu pasitikėti, kai nieko nedarai, kad mums visiems būtų geriau? Tavo vietoje seniai būčiau sunaikinęs visą blogį, kuris tvyro Visatoje.

– Puikiai žinai, kad negalime kištis į žmonių gyvenimą, Gordonai, – ramiai jam atsakė Fantazija. – Mes tik galime jiems padėti pasirinkti savo gyvenimo kelią. Bet žmonės beveik niekada nekreipia dėmesio į jiems siunčiamus signalus, negalime jų priversti elgtis vienaip ar kitaip. Be to, gėris negali gyventi be blogio, jei jį sunaikinsime, Visata išnyks.

– Nejaugi? – iš nuostabos net sumirksėjo jis.

– Jau nuo amžių pradžios viskas buvo suplanuota. Net ir gyvendami taikoje žinojome, kad vieną dieną blogis pasklis po mūsų sukurtą Visatą, bet jei bandytume jį pažaboti, pažeistume taisykles.

– Kokias taisykles?

– Senojoje miesto bibliotekoje yra pirminis Žynių pergamento variantas, kuriame ir rasi visus atsakymus į tau rūpimus klausimus, – gražioji deivė švelniai perbraukė jam per skruostą ir vos matomai nusišypsojo. – Priimk tai kaip mano atsiprašymą už tai, ką tau dar teks patirti ateityje.

Gordonas jau žiojosi dar kažko paklausti, bet šviesa tuoj pat išblėso, o su ja dingo ir pati Fantazija.

– Po galais, ką ji bando man pasakyti? – savęs paklausė žynys ir apsisukęs patraukė savo darbo kambario link, niekaip negalėdamas pamiršti pergamento, kurį ji paminėjo. Puikiai žinojo, kur rasti senąją biblioteką, jo namai kaip tik buvo netoli jos, bet šiuo metu negalėjo ten nueiti, nes turėjo daug svarbesnių darbų, galbūt ten apsilankyti galės tik kitą dieną. Dabar beliko tik kankinti save klausimais arba stengtis per daug dėl to nesijaudinti.

Paskui save uždaręs kambario duris, Gordonas įsitaisė minkštoje supamojoje kėdėje ir ėmė sklaidyti ant stalo padėtus popierius. Šiandien turėjo pasirodyti nauja darbdavė, kurią jis privalėjo priimti. Aristėjas pasakojo, kad susipažino su ja prieš penkerius metus Amžinybės mieste, kai ji tapo jo kaimyne. Jie sutarė gana neblogai, mat mergina be galo žavėjosi žynių darbu ir troško būti viena jų. Aristėjas davė jai galimybę, ir nuo to laiko prasidėjo jos mokslai, o dabar jau buvo pats metas kibti į rimtus darbus.

Gordonas sunkiai atsiduso, pakeldamas tamsiai mėlyną aplanką, bet tuo metu prasivėrė kambario durys ir vidun įėjo Vyriausiasis žynys Aristėjas, o jam iš paskos ir naujoji darbdavė.

– Atleisk, kad šiek tiek užtrukome, Agatai buvo sunku surasti tavo kabinetą, tad teko jai šiek tiek padėti.

– Nieko tokio, – šyptelėjo jis ir palaukęs, kol jie prieis arčiau, pakilo nuo kėdės.

– Agata Marat, – tiesdama ranką prisistatė moteris.

– Malonu. Gordonas Teodoras de Gosbekas.

Jie vienas kitam draugiškai paspaudė rankas. Agata nuolankiai šypsojosi ir visai be baimės žvelgė į žynį, kuris negalėjo neatkreipti dėmesio į jos ilgus, turkio spalvos plaukus, krentančius ant siaurų nuogų pečių, baltą kailinę suknelę ir kaklą puošiantį tikrų deimantų vėrinį, tik dar labiau pabrėžiantį jos grožį.

– Ką gi, pažiūrėsime, ką turite, – vėl įsitaisydamas kėdėje prakalbo Gordonas. – Prašau prisėskite.

Agata klestelėjo ant kėdės priešais jo stalą, o Aristėjas šiek tiek nerimaudamas atsirėmė į komodą, stovinčią iš dešinės.

– Tai sakote, prieš tai dirbote du, visiškai skirtingus darbus? – pakėlė į Agatą akis Gordonas.

– Taip, – linktelėjo moteris, glostydama per petį permestą plaukų sruogą. – Prasidėjus Antrajam Visatų karui išgyventi buvo labai sunku. Iš pradžių dirbau padavėja bare, brolis man siuntė pinigų, bet paskui dingo be pėdsako, palikęs mane vieną rūpintis sergančia seserimi.

– Ir kaip jums sekėsi tas darbas?

– Nepasakyčiau, kad labai jį mėgau, buvo labai prastos darbo sąlygos ir labai toksiška aplinka. Susipykau su vadovu, todėl jis mane atleido.

– O kas toliau?

– Penkis metus dirbau kambarine viešbutyje, bet manęs netenkino atlyginimas, tad išėjau pati ir persikėliau gyventi į Amžinybę. Ten susipažinau su Aristėju, ką jau pats žinote.

– Taip... – linkčiojo žynys. – O ko tikitės atėjusi būtent čia?

– Greičiausiai to paties, ko ir visi žyniai – ne tik užsidirbti, bet ir nuoširdžiai padėti žmonėms.

– Ji visiškai be klaidų išlaikė visus egzaminus ir netgi sugebėjo išsikviesti kelis dievus, – įsiterpė Aristėjas. – Dar nesu matęs tokio gabaus mokinio. Negana to, Fantazija beveik iškart priėmė ją į savo pasiuntines, gali tuo patikėti?

Gordonas šiek tiek nustebęs pažvelgė į jį. Beveik iš karto? Dar niekam nebuvo pavykę taip greitai įgauti Aukščiausiosios deivės pasitikėjimo, kuo toji Agata tokia ypatinga?

– Ką gi, visi dokumentai atrodo nepriekaištingai, – galiausiai iškvėpė jis. – Galite eiti, Aristėjas parodys jums darbo vietą.

– Tai jau viskas? – negalėjo patikėti moteris. – Aš priimta?

– Kaip jau žinote, pastaruoju metu žynių darbu mažai kas domisi, jūsų gabumai mums tikrai labai pravers.

– Ačiū, geros jums dienos, – kildama nuo kėdės dėkojo ji.

Gordonas tik tyliai juos nulydėjo, vis galvodamas apie tai, ką pasakė Aristėjas. O kas, jei Agata buvo čia pasiųsta tam, kad jį pakeistų?
Lunarija