Laisvieji paukščiai, oro noriu aš įkvėpt,
Kaip Eglė, ieškanti savų vaikų,
Blaškausi aš be vietos, be namų,
Nes mano sieloje jau nebeliko meilės.
 
Džiaugsmai pavirsta širdgėlos daina,
Ne skruostais rieda ašaros, o širdimi.
Ir lai palaiminti tebūna jūsų kaulai,
Jei niekada jau jūsų nelankysiu.
 
Po akmeniu ir po žeme jūs gulit,
Ir kirmėlės palaiko jums kompaniją,
O aš paklydusi be spindulio šviesos,
Nes mano saulė, mano žvaigždės buvot;
 
Nes mano vėjas, mano oro gurkšnis...
Aš širdį laidojau toje kraujo duobėje,
Guldžiau ten savo skausmą šalia jūsų,
Ir liko manyje vien tuštuma. Tik tuštuma.
 
Šaukiu iškėlusi rankas į dangų –
Dangus manęs jau nebegirdi –
Pasaulis tuščias, kaip tušti namai
Be saulės spindulio, be meilės ir vilties;
 
Pasaulis tuščias kaip tuščia skardinė,
Einu tolin, nors eiti nebenoriu,
O mano sieloje jau nebeliko meilės,
Nes mano saulė, mano žvaigždės buvot...