Demono vaikas III-24

Dešimtas skyrius. Mirties giria

Ravena liko viena. Vis dar negalėdama patikėti tuo, kas įvyko, ji žiūrėjo į tą vietą, kur paskutinį kartą stovėjo Rėja, nors žinojo, kad delsti negali. Dabar jai reikėjo keliauti į Šešėlių Karalystę, bet prieš tai norėjo pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, juk turės keliauti per pačią Mirties girią. Net nukrėtė šiurpas prisiminus praeitus kartus, kai ten lankėsi, nors jų buvo tik du. Pirmą kartą Ravena dar nežinojo, kad turi galių, ir visiškai negalėjo apsiginti nuo Ževodano žvėries, jos su Agnese taip ir būtų žuvusios, jei ne Rodžeris, laiku atskubėjęs joms į pagalbą. Tai greičiausiai buvo vienintelis kartas, kai jis padarė kažką gero, bet mergaitė žinojo, kad taip daugiau nebus, greičiausiai jis tai darė dėl to, kad Lina neįtartų, kaip siaubingai jis iš tiesų su ja elgėsi. O antras kartas... tas kartas jai giliai įsirėžė atmintyje. Tada su Felicija gyveno vasarnamyje, kuris, pasirodo, buvo Mirties girios teritorijoje. Ji, žinoma, nujautė, kad kažkas negerai, ir buvo visiškai teisi, po kelių neramių naktų žvėris ir vėl parodė savo veidą, ir jai teko su juo susidurti, tik tąkart pati jį nusmeigė.

Ravena papurtė galvą, vaikydama prisiminimus lauk. Reikėjo paskubėti, kol Tasdaras neperprato, kad ir vėl bus apgaudinėjamas, juk praeitą kartą jam pavyko sužinoti, įsikišti ir viską sugadinti, o dėl jo Neptūnas liko sunkiai sužeistas ir nebegalėjo su ja matytis. Tačiau didžiausia problema dabar buvo maistas. Mergaitė nujautė, kad keliaudama galbūt ilgai užtruks, nes nežinojo tikslios vietos, kur yra Šviesos stulpas. Deja, kito varianto nebuvo, kad ir kokia ji buvo išalkusi, turėjo keliauti be maisto, pinigų neturėjo, kad galėtų kažką nusipirkti, o rizikuoti ir vėl grįžti namo negalėjo. Nebent... pavyktų kaip nors greičiau sužinoti kelią į Šešėlių Karalystę.

Apie tai galvodama, Ravena skubiai patraukė Mirties girios link, bet staiga jos galvą persmelkė geniali mintis. Juk Neptūnas turėjo Žvejų kaimelio žemėlapį, kurį ji buvo radusi ir trumpam parsinešusi namo, ten ir buvo nurodyta, kur yra Šešėlių Karalystės vartai, nes jie ir buvo pačiame Žvejų kaimelyje. Nudžiugusi ji visu greičiu nuskuodė per sniegą, Krištolo rūmų link. Žinojo, kad turėjo paskubėti, nes rūmuose ne ką pavojingiau nei namuose, bet dėl žemėlapio privalėjo rizikuoti – buvo verta.

Tačiau net ir nepasiekusi rūmų Ravena pastebėjo, kad kažkas ne taip. Negalėdama patikėti savo akimis, ji skubiai perbėgo užšalusią Sidabrinio Sfinkso upę ir puolė prie uolos... nors greičiau prie to, kas iš jos buvo likę. Mergaitė net užsidengė rankomis burną, kai jos akys klaidžiojo tarp gausybės suskilusios uolos gabalų. Beveik visą naktį snigo, todėl juos dengė storas sniego sluoksnis, bet net ir kvailiui buvo aišku, kas čia atsitiko – įėjimas į Krištolo rūmus sunaikintas, o tai reiškė, kad negalės pasiimti žemėlapio ir nežinos, kur rasti Šviesos stulpą. Matyt, pagrobęs Liną, Agnesę ir Loreną, Tasdaras norėjo būti užtikrintas, kad Ravenai užsikirs visi įmanomi keliai, dėl to ir sunaikino rūmus, kuriuose ji galėjo rasti atsakymą. O jeigu... jeigu vis dėlto jis kažkaip žino, kad pas ją pasirodė Rėja?

Mergaitės mintyse kirbėjo abejonės, ji bandė išmąstyti bent vieną tinkamą įrodymą, kad galbūt taip nėra. Jeigu Tasdaras žinotų, kad Rėja pasakė jai tiesą, vadinasi žinotų ir tai, kur ji šiuo metu yra ir iškart ją pagrobtų, ar ne? Juk prieš tai būtent tai ir norėjo padaryti, bet jai pavyko pasprukti. Rankose ji stipriai suspaudė Rėjos paliktą pakabutį. Jis atrodė kaip paprasčiausias pakabutis su deimantine akute, bet tai jis padarė ją nematoma Tasdarui, viskas turėtų būti gerai, tereikėjo saugiai pasiekti tikslą.

Paslėpusi pakabutį kišenėje, Ravena nužvelgė nykią aplinką. Be Krištolo rūmų viskas čia atrodė kitaip, nebe taip, kaip seniau. Suspaudė širdį prisiminus, kaip pažadėjo sau prižiūrėti tuos rūmus, netgi Lina tikino, kad darys tą patį, bet tikriausiai jiems nebuvo lemta išlikti. Mergaitė net nepajuto, kaip jos skruostais nusirito stambios ašaros. Neištesėjo savo pažado, ir nors žinojo, kad Neptūnas ja nenusivils, nes pats liepė sunaikinti rūmus, vis tiek skaudėjo. Taip skaudėjo, kad buvo sunku kvėpuoti. Jos keliai sulinko ir tuoj pat dusliai dunkstelėjo į purų sniegą. Kodėl visa tai turėjo nutikti? Jau galvojo, kad viskas pasiseks, o Tasdaras ėmė ir viską sugadino. Vėl. Ji dar net nesusitaikė su savo mama, nes nebuvo tam pasiruošusi, tačiau dabar teks ruoštis daug sunkesniems išbandymams. Ne, ji tikrai negalėjo pasiduoti, gailėtis savęs nusibodo, juk turėjo savyje galią, kuria galėjo naudotis, tereikėjo pasitikėti savimi, kad ji grįžtų.

Pakilusi nuo žemės, Ravena nusibraukė nuo kojų sniegą ir patraukė Sidabrinio Sfinkso upės pakrante, ieškodama neužpustyto tako į Mirties girią, tačiau neaptikusi pasidavė ir ėmė klampoti per didžiausias pusnis. Greičiausiai girioje niekas nesilankė dėl Ževodano žvėries, nebent Ypatingieji, tokie, kaip ji, kurie bent jau galėjo apsiginti. Paprastiems žmonėms greičiausiai trūko drąsos, ypač, kai nugalėtas žvėris lyg niekur nieko atsikelia ir medžioja toliau. Nuo tos minties net pašiurpo oda. Nenorėdama, kad žvėris užpultų antrą kartą, ji turės vartus rasti per artimiausias dienas po pirmojo užpuolimo. Jei tik pavyks jį įveikti.

Netrukus iš dangaus pabiro snaigės. Kuo arčiau girios buvo mergaitė, tuo stipresnis vėjas lenkė medžių šakas, netgi nuplėšė jai nuo galvos kepurę. Ravena leidosi bėgti, bet vėjas ją bloškė atgal ir pūtė į akis sniegą, tarsi įspėdamas ją nesiartinti. Reikėjo kuo skubiau susirasti pastogę, kur jos nepasiektų jokios sniego audros, tačiau vienintelė vieta, į kurią galėjo eiti, tebuvo giria. Nesustodama ji stūmėsi į priekį, tikėdamasi, kad tarp medžių vėjas jos nepasieks. Galėjo guostis tik tuo, kad šalčio nejuto, nes buvo šiltai apsirengusi ir su savimi turėjo durklus, kurie padės apsiginti nuo pabaisos.

Ir štai, neilgai trukus Ravena jau stovėjo prie Mirties girios, beveik toje pačioje vietoje, kur paskutinį kartą buvo su Agnese. Nežinojo, į kurią pusę eiti, nes aplinkui stūksojo tik išsišakoję, tankiai suaugę belapiai medžiai, tad iš pradžių tiesiog nužvelgė apylinkes, norėdama jas įvertinti. Visur atrodė vienodai niūru, bet viename pakraštyje pastebėjo nuverstą medinį stulpelį kuris skelbė: Mirties giria – uždraustosios žemės. Galbūt kur nors ten ir bus patogesnis praėjimas?

Nedelsdama mergaitė patraukė ton pusėn, ranka prisidengdama akis. Už stulpelio buvo matyti siauras tarpelis tarp medžių, greičiausiai praėjimas, tačiau taip pat apsnigtas, jeigu nebūtų jo ieškojusi, nebūtų net pastebėjusi. Kad galėtų geriau praeiti, Ravena aplinkui ištrypė sniegą ir tik tada pro medžius pagaliau prasispraudė į girią. Kaip ir tikėjosi, medžių dėka joje sniego buvo ne tiek daug, kiek atvirose vietose, o tai buvo pliusas. Bet atsikvėpti nebuvo kada, reikėjo lįsti gilyn į tankmę, tik didžiausią nerimą kėlė tai, kad galbūt nuklys visai ne į tą pusę, kurioje yra Šviesos stulpas. O kas, jei pavyktų jį kažkaip pajusti? Jeigu tai Šviesos stulpas, tai reiškė, kad buvo sukurtas iš tyros magiškos energijos, ar ne?

Norėdama tai išbandyti, Ravena sustojo prie artimiausio medžio ir užsimerkusi susikaupė. Kurį laiką tiesiog klausėsi ją supančios tylos, jau galvojo, kad nieko neišeis, nes vis dar neatgavo visų savo galių, bet tuo metu jos kūną nukrėtė šiurpas. Toks šiurpas, kokio ji dar niekada nebuvo patyrusi. Visą Mirties girią gaubė nenusakoma blogio energija, kurią ji dabar aiškiai juto. Tai buvo tarsi tiksliai nustatytas pulsuojantis barjeras: vieną akimirką tu saugus, nes esi už jo, o kitą – gali būti užpultas ir sudraskytas žvėries. Ravena kaip tik stovėjo toje pavojingoje teritorijoje ir griebėsi paskutinio šiaudo, net ir menkiausio šviesos plykstelėjimo, kad žinotų, kuria kryptimi eiti. Kaip ir įtarė, kažkur už daugybės mylių tas blogis maišėsi su kažkuo labai šviesaus ir tyro, kas kirto skydą per patį vidurį girios, tarsi koks nepageidaujamas spindulys. Tai greičiausiai ir buvo Šviesos stulpas, ten, kur ji ir turėjo eiti.

Raveną iš sąstingio pažadino nuo medžio šakos tiesiai jai už kaklo užkritęs sniego gniužulas. Cyptelėjusi ji pašoko iš vietos, tuoj pat jį išsikrapštė ir tvirčiau apsivyniojusi kaklą šaliku sparčiai patraukė tolyn, skindamasi kelią tarp medžių. Tikėjosi, kad iškart pajus pasikeitimus, kad ją visai netrukus užpuls žvėris, tačiau kol kas nieko nebuvo matyti. Vis dėlto, privalėjo būti budri, tad eidama tolyn stebėjo aplinką ir prie savęs laikė durklus, kad prireikus galėtų kaipmat juos panaudoti.

Po kurio laiko ėmė temti dangus. Mergaitė nežinojo, kiek valandų, bet greičiausiai praėjo koks pusdienis. Visą tą laiką ji keliavo nė kiek nedarydama pertraukų, kojos buvo tarsi švininės, bet privalėjo tai ignoruoti. Vis dėlto, kai danguje pakibo mėnulis, nusprendė trumpam pailsėti ir susiradusi vietą, kur mažiau medžių, visu ūgiu išsitiesė ant sniego ir nukreipė žvilgsnį į giliai mėlyną dangų. Sniego audra jau seniai buvo pasibaigusi, ji stebėjo silpname vėjyje linguojančius paskutinius auksinius lapus, kurie kabinosi į susiraizgiusias storas šakas. Tiesiai virš jų kabojo ryški pilnatis, beveik atrodė, kad spoksojo į ją, ir pirmą kartą mergaitė pasijuto nejaukiai. Buvo ne tik pavargusi, bet ir siaubingai išalkusi. Jeigu būtų vasara, galbūt pavyktų susirasti grybų ar uogų, bet tik ne žiemą.

Akys po truputį ėmė merktis, bet purtydama galvą Ravena iš lėto pakilo. Negalėjo miegoti tokioje vietoje. Net jei ir pavyktų išgyventi šaltį, galbūt paaukotų galūnes arba ją sudraskytų laukiniai gyvūnai. Reikėjo eiti. Eiti ir nesustoti, juk tai tebuvo pradžia. Nuvykusi pas Gordoną ji dar nebaigs savo darbo, teks kažkaip persikelti į praeitį, o tada gelbėti Liną, Agnesę ir Rėjos mamą Loreną. Kad tai padarytų, jai teks keliauti į Tamsos Karalystę, bet visiškai nežinojo, kur ją rasti. Vartai buvo nurodyti Šešėlių knygoje, bet kartu su jos kuprine prasmego prarajoje, kai persikėlė į Nebūties pasaulį. Apėmė tik dar didesnė neviltis, juk į Tasdaro nelaisvę pakliuvo ir pati Rebeka, jei tik ji žinotų tikslų kelią, tuo pačiu galėtų išvaduoti ir ją. Vis dėlto, mažytė viltis vis dar ruseno jos širdyje, galbūt Gordonas žino kelią į Tamsos Karalystę ir galės jai pasakyti arba galbūt net padėti jas išvaduoti.

Užsidėjusi ant galvos kailinį gobtuvą, Ravena patraukė tolyn per purų sniegą, vikriai landžiodama tarp siaurų tarpų ir jausdama, kaip Šviesos stulpas vis artėja, bet staiga jos ausis pasiekė slogus, vos girdimas balsas:

– Tu iš čia neištrūksi... neištrūksi... neištrūksi...

Mergaitė akimirką sustingo, bet tuoj pat išsitraukė durklus ir stipriai juos spausdama jau daug lėčiau, dairydamasi į visas puses, nuslinko tolyn.

– Persekiosiu tave kiekviename žingsnyje... žingsnyje... žingsnyje...

– Kas ten? – išsigandusi paklausė ji. Balsas šį kartą skambėjo jau daug arčiau, tad nenorėdama, kad jo savininkas pasivytų, Ravena ėmė visu greičiu skuosti tolyn.

– Nužudysiu... nužudysiu... nužudysiu... – tarsi koks aidas skambėjo įkyrus balsas.

Negalėdama tverti, Ravena stipriai užsidengė rankomis ausis, tačiau balsas kiaurai persmelkė galvą ir smigo gilyn tarsi koks grąžtas. Tuo metu sušlamėjo medžiai ir iš jų išskridusios išsigandusios varnos pranyko tamsiame danguje.

– Niekas tavęs neišgirs... girs... girs...

Pritrūkusi kvapo, Ravena minutėlei stabtelėjo ir drebėdama iš baimės akylai nužvelgė horizontą. Tuo metu po girią pasklido tirštas rūkas. Akimirką viskas apmirė, oras taip atvėso, jog net ir su šilčiausiu paltu odą žnaibė vos pakeliamas šaltis. Šį kartą šlamėjimas buvo garsesnis, ir Ravena nujautė, kad kažkas bėga jos link. Kas sekundę, vis arčiau ir arčiau, girdėjosi kraupus, kraują stingdantis padaro šnopavimas. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kūnu perbėgo nemalonus virpulys, bet mergaitė tik sustingusi laukė, priešais save ištiesusi durklus, nors nujautė, kad šį kartą su jais apsiginti nepavyks.

Ir štai, paslaptingoji būtybė išlindo iš krūmų ir sustojo per dešimt metrų nuo jos. Buvo taip tamsu, jog Ravena tematė tik švytinčias auksines akis ir milžinišką juodą siluetą, neaiškų, lyg šešėlis. Jai ir nereikėjo matyti daugiau, jau buvo su juo susidūrusi anksčiau ir žinojo, ką jis sugeba, bet tada išgirdo urzgimą dešinėje ir pasibaisėjusi pakreipė galvą. Vienu metu aštuoni vilkai išniro iš krūmų ir grėsmingai artėdami apsupo ją iš visų pusių. Tas, kuris stovėjo priešais, žengė žingsnį į priekį ir mesdamas iššūkį apnuogino žvilgančias, skustuvus primenančias iltis.

Nejaugi? Tas padaras čia ne vienas? Atrodė, širdis tuoj nusiris į kulnus, kaipgi dabar nuo jų apsiginti, kai negalėjo naudotis savo galiomis? Akimirką ji jau buvo pasitikusi savo lemtį, įsivaizdavo, kaip tos aštrios iltys sminga į kūną ir plėšo ją į gabalus, bet stengdamasi suvaldyti kvėpavimą pasiryžo gintis. Dar ne viskas prarasta, juk prieš Rodžerį pavyko panaudoti mėlyną ugnį, galėjo pamėginti ir dabar, tereikėjo savimi tikėti, kaip ir sakė Neptūnas. Tuo pačiu tai atrodė taip paprasta, bet kai į ją smigo aštuonios poros alkanų akių, susikoncentruoti ties savo Saulės rezginiu sekėsi sunkiai.

Ruošdamasi bet kurią sekundę atremti visus galimus puolimus, Ravena šiek tiek pritūpė ir tvirtai įrėmė kojas į sniegą. Stipriai spaudžiami rankose ašmenys nukrypo į šonus – vienas į kairę, kitas į dešinę, o kai žvėris įsibėgėjęs lėkė tiesiai į ją, sukdamiesi didžiuliu puslankiu kirto per orą. Sukilusi stipri vėjo banga bloškė padarą ant žemės, ir aplinkui pasklido raudonai geltoni liepsnų sūkuriai. Pavyko! Jai pavyko išsikviesti ugnį!

Tačiau netrukus visą džiaugsmą pakeitė nuostabos ir tuo pačiu siaubo kupinas riksmas. Vos tik nudribęs ant žemės, žvėris iškart pašoko ir staigiai pakeitęs kryptį puolė link mergaitės. Netikėtas susidūrimas išvertė ją iš kojų, pajutusi skausmą ji tik dar garsiau suriko, ir nors nuo smūgio apsvaigo, iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti sąmonės. Sukdami ratus, vilkai iš lėto sėlino prie bejėgiškai spurdančios aukos, vis bandančios sniege sugraibioti savo durklus. Jau atrodė, kad viskas baigta, kad tuoj ją pačiups ir nebebus daugiau Ravenos, bet staiga jos akyse plykstelėjo sidabrinė magiška šviesa, kuri tolygiai plėsdamasi apgaubė visą jos kūną.

Apakinti tos šviesos, žvėrys ėmė trauktis. Tuo tarpu mergaitė pagaliau tvirtai apčiuopė durklus ir stodamasi padarė tą patį triuką, kaip prieš tai, tik šį kartą užsimojo iš visų jėgų. Milžiniškas ugnies lankas kelių metrų spinduliu pasklido aplinkui ir akimirksniu išguldė plėšrūnus. Ravena dar girdėjo jų gailius cypimus, bet neapsigręždama visu greičiu nuskuodė tolyn per girią. Snieguotos medžių šakos talžė jai veidą, bet tai nerūpėjo, ji džiaugėsi, kad ištrūko iš žvėrių rato, ir net jei nepavyko jų galutinai nusikratyti, jie daugiau nebeapsups jos.

Norėdama įsitikinti, kad žvėrys nesiveja, mergaitė bebėgdama vis žvilgčiojo sau per petį. Jų nesimatė nė ženklo, bet vos tik Ravena pradėjo manyti, kad pagaliau paspruko, jos ausis pasiekė kraupus vilko staugimas. Surikusi iš siaubo, mergaitė ragino save nepasiduoti, nors kojos jau beveik nesiklausė, o vilkai vienas po kito niro iš medžių šešėlių ir, lengvai aplenkdami rastus ir išsisukdami šakų, beprotišku greičiu šuoliavo nelygia miško paklote. Metras po metro, ir Ravena jau pamanė, kad prisiviję jie pačiups ją, bet staiga žemė išslydo iš po kojų ir klykdama ji nugarmėjo per stataus skardžio kraštą, kur apačioje laukė ledu apsidengusi upė. Deja, ledas buvo netvirtas ir nuo svorio įlūžo, įtraukdamas mergaitę į stingdančius vandenis. Ji buvo tikra, kad vilties nebėra, arba vilkai ją pasivys arba ji paskęs, tačiau iš visų jėgų makaluodama kojomis pagaliau pasiekė krantą.

Vilkai, žinoma, pasinaudojo sulėtėjusiu Ravenos tempu, ir vos tik kliuvinėdama už sniego kupstų ji nurūko tarp medžių, plačiu lanku ją apsupo. Mergaitė jau norėjo apsisukti ir bėgti į kitą pusę, bet neišlaikiusi pusiausvyros visu ūgiu išsitiesė ant apledėjusios žemės. Kol apsvaigusi nuo kritimo ji paniškai braukė nuo veido sniegą ir susitaršiusius plaukus, padaras atsispyręs šoko. Ravena suriko nesavu balsu, kai aštrūs kaip skustuvai dantys susmigo jai į koją. Ir vėl... viskas kaip ir praeitą kartą, tik dabar niekas jos neišgelbės, ji šioje girioje vienut vienutėlė. Bet ne, mergaitė negalėjo pasiduoti, prižadėjo būti stipri ir daugiau niekada nebeverkti, kaipgi pažiūrės Neptūnui į akis, žinodama, kad pažado neištesėjo?

Kad ir koks siaubingas užplūdo skausmas, Ravena stipriai užsimerkė, visa širdimi trokšdama išlaisvinti savo demoną, o kai dar vienas žvėris puolė jos draskyti, priešindamasi ištiesė ranką. Iš jos pasklidę galingi oro virpesiai nutrenkė abu vilkus ant žemės. Pasijutusi, kad įgavo jėgų, mergaitė iš lėto pakilo ir sukaupusi rankose ugnį panaudojo ją kaip botagą, taip į šalį nublokšdama ir kitus ją supančius plėšrūnus. Tačiau ji žinojo, kad to negana, nenorėdama daugiau su jais susidurti, ji turėjo juos nužudyti. Ne, privalėjo, kitaip jie niekada nenustos jos vaikęsi. Kraujas sunkėsi pro jos suplėšytas kelnes ir lašėjo ant sniego, bet skausmo ji daugiau nebejuto. Galva tarytum pulsavo, kumščiai gniaužėsi iš neapykantos. Jausmas ir vėl buvo lygiai toks pat, kaip tada, kai norėjo nužudyti Rodžerį, paversti jį dulkėmis tarp savo pirštų.

Jusdami pavojų, žvėrys urgzdami iš lėto kilo nuo žemės ir atatupsti traukėsi tolyn, bet Ravena vikriai pašoko iš vietos, sviesdama ugnies botagą jų pusėn. Jis buvo toks milžiniškas, jog kliudė visus vilkus iškart, jų sunkūs kūnai vienas po kito kaip bulvių maišai žnektelėjo ant žemės. Įsitempusi mergaitė laukė, kol jie atsikels, jau buvo beeinanti artyn užbaigti savo darbo, bet tuo metu jos galvoje plykstelėjo suvokimas, kad taip elgtis būtų žiauru, kad nužudžiusi šiuos žvėris būtų ne ką geresnė už savo tėvą. Kaipgi ji galėjo tai leisti? Kaip galėjo pagalvoti, kad išlaisvinti savo vidinį demoną bus pati geriausia idėja? Juk net nemokėjo jo kontroliuoti, o kas, jeigu nesusivaldžiusi nužudytų nekaltus žmones?

Pasibaisėjusi Ravena stipriai papurtė galvą ir kiek tik kojos neša pasileido bėgti tolyn per girią. Skaudėjo visus raumenis, bet to nepaisydama ji nesustojo, nors žinojo, kad niekada nepabėgs nuo to, kas slypėjo jos viduje. Stambios ašaros riedėjo jos skruostais, nuo šalto oro perštėjo gerklę ir akis, kad vos buvo įmanoma įžiūrėti kelią, bet sustojo tik gerokai nutolusi nuo tos vietos, kurioje paliko žvėris, tikėdamasi, kad jie daugiau neatsikels ir jos neprisivys.

Prisėdusi ant akmens, mergaitė nužvelgė savo sužeistą koją. Nebuvo taip blogai, kaip atrodė iš pradžių – ją šiek tiek išgelbėjo stori drabužiai, per kuriuos iltys nesusmigo taip giliai, kaip praeitą kartą. Vis dėlto, visam adrenalinui slopstant, skausmas palaipsniui ėmė užvaldyti jos kūną. Ravena nežinojo, ar pajėgs atsistoti ir keliauti toliau, bet staiga netoliese pajuto keistai tyrą energiją ir iš nuostabos vos nesuriko. Tai juk...

– Vartai į Šešėlių Karalystę, – net pati netikėdama savo žodžiais garsiai ištarė ji ir viską pamiršusi ėmė bėgti jų link.

Po kelių minučių priešais mergaitę atsivėrė Šviesos stulpas. Jis kilo iš žemės ir geltonai kibirkščiuodamas pradingo dangaus aukštybėse. Apakinta ji prisidengė akis ir susižavėjusi nedrąsiai žengė artyn. Net apsvaigo iš jaudulio, juk pagaliau pasiekė savo kelionės tikslą, ir nedrąsiai ištiesusi ranką palietė stulpą. Iš jo sklido maloni šiluma, tad užsimerkė ir ėjo tiesiai į ją. Smulkus kūnelis paniro į dieviškąjį tvarinį, bet netrukus šviesa išsisklaidė, o vartai iš lėto užsivėrė ir dingo.
Lunarija