Garsūs klyksmai aidėjo šaltais ir niūriais Tamsos tvirtovės koridoriais, bet sargybiniai nė karto nepakėlė galvų ir visiškai neatrodė nustebę. Tai buvo garsas, girdimas kiekvieną dieną, ir tai jų nė kiek neturėjo dominti. Labai retai atsirasdavo nors vienas, kuris bandydavo atkalbėti Tasdarą nuo kalinių žalojimo, bet tuoj pats atsidurdavo kankinimų kambaryje, iš kurio daugiau nebeišeidavo. Visi kiti buvo priversti paklusti.



Rebeka tik visai neseniai atrado, kaip žiauru gali būti tame kambaryje. Aštrūs botago kirčiai ir jos riksmas buvo tarsi melodija Tasdaro ausims, o žinodama tai ji tik dar labiau jo neapkentė. Jos rankos buvo ištiestos ties sena medine sija ir surakintos aprūdijusiomis metalinėmis grandinėmis, kurios priešinantis garsiai žvangėjo, šviesūs plaukai sulipę nuo prakaito ir tuo pačiu – sudžiūvusio kraujo, likusio po ankstesnių kankinimų, o keliai nutrinti nuo akmeninių grindų, ant kurių buvo per jėgą parklupdyta.



Tasdaro rankos tvirtai suspaudė oda aptrauktą botago rankeną. Raudonos akys sublykčiojo iš pasitenkinimo.



– Manai, kad tai skausmas? – pasišaipė jis, ir vėl keldamas botagą. – Tavo skausmas dar tik prasideda.



Laukdama smūgio, Rebeka smarkiai suspaudė žandikaulį. Botagas su garsiu pliaukštelėjimu perrėžė jai odą, palikdamas šviesų raudoną dryžį, kuris maišėsi su nesuskaičiuojamais kitais. Rankomis ji stipriai suspaudė medinę siją. Kumščiai buvo pabalę nuo įtampos, rakštys lindo gilyn į delnus, tamsiai raudonas kraujas tekėjo žemyn jos rankomis, palikdamas žvilgančius pėdsakus ir lašėdamas ant grindų. Stengdamasi užgniaužti riksmą, mergaitė tolygiai kvėpavo, karčios ašaros riedėjo jos skruostais. Marškiniai tebuvo skutai, apnuoginantys randuotą nugarą, kuri atrodė visiškai sunaikinta, tarsi kruvina mėsos masė, žibanti neryškioje žvakės šviesoje. Vienintelė botago nepaliesta oda buvo padengta tamsiais, ugnies nudegintais plėmais.



Pasigirdo dar vienas botago kirtis. Rebeka nebegalėjo sustabdyti riksmo, kai nenusakoma agonijos banga privertė jausti, lyg jos nugara degtų. Ji keikė save mintyse, juk pažadėjo būti stipri. Silpnybė nebuvo išeitis, tai tik dar labiau skatino tolimesniems kankinimams, kaipgi galėjo taip paprastai pasiduoti?



Su kiekvienu smūgiu, su kiekvienu menku judesiu, Rebeka juto vis didesnį nusivylimą. Atrodė, kad dvasia lėtai ir kankinančiai palieka jos kūną. Ji tik dar labiau įsitempė, tuo pačiu įtempdama ir grandines. Tiesiog nebegalėjo susivaldyti, taip skaudėjo, kad nepajėgė ištarti nė žodžio. Nenorėdama išlieti dar daugiau ašarų stipriai užmerkė akis, žinodama ir laukdama to, kas jos laukia priešakyje. Tasdaras stipriai suspaudė botagą, pakėlė ir po neilgos pertraukos užsimojo vėl. Rebeka juto pro randus besisunkiantį kraują. Pro randus, kurie dar nespėjo išgyti ir vėl atsivėrė. Dar vienas riksmas išsiveržė iš jos lūpų. Buvo vis sunkiau ištverti kankinimą, bandant pabėgti nuo šios košmariškos agonijos.



Pagaliau, po daugybės nesuskaičiuojamų smūgių, Tasdaras leido Rebekai atsikvėpti. Ji stengėsi išnaudoti kiekvieną jai duotą sekundę, susikoncentruodama į kvėpavimą, bet netrukus iš šono išvydo keliamą botagą, tuoj pat kertantį per jos ir taip jau nepakenčiamas žaizdas.



– Rėk kiek tik nori, niekas tau nepadės, – nusijuokė Tasdaras, jog nuo jo balso net pašiurpo oda.



– Eik velniop! – spjaute išspjovė Rebeka, pyktis degte degė jos ryškiai žaliose akyse.



Demonas įsiutęs sugriebė jai už galvos ir prispaudė prie sijos.



– Kada nors tu išmoksi pagarbos! – iškošė jis. – O tada paklusi man!



Sunkūs žingsniai nuaidėjo kambario sienomis, kai Tasdaras apėjo aplink, atsistojo tiesiai priešais Rebeką ir atsiklaupęs nubraukė jai nuo kaktos sulipusias plaukų sruogas. Veide išryškėjo liguista šypsena.



– Tu ir aš, visada būsim kartu, – lėtai sušnabždėjo ir švelniai palietė jai skruostą. – Manai, kad kada nors paliksi šią vietą?



Tik dar didesnė baimė užplūdo mergaitės kūną, širdis, atrodė, tuoj nustos plakusi. Ne, ką ji bandė apgauti, tai net nebuvo baimė, tai buvo neapsakomas siaubas, kad turės likti čia iki pat savo gyvenimo galo. Jau geriau būtų nužudyta šiuose požemiuose, nei kankinama.



– Prašau... prašau... ne... – užmerkdama akis per sukąstus dantis sukuždėjo Rebeka.



Bet ir vėl juto kylantį botagą. Iškart po to užplūdo deginantis skausmas. Ji tyliai suriko, kai nugara išsilenkė su dar vienu botago kirčiu. Kaip visa tai galėjo nutikti? Kaipgi ji galėjo leistis taip kankinama ir kodėl niekas neatvyko jos gelbėti? Galbūt visi ją jau pamiršo? Tik dar kartesnės ašaros ėmė riedėti jos skruostais. Ji juk nieko nebeturėjo, beveik visą savo gyvenimą praleido Tasdaro nelaisvėje, ko daugiau galėjo tikėtis? Tuo pačiu juto besikaupiantį įtūžį ir tyliai meldė dievų, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi.



O ką daugiau jai beliko daryti? Kaip pabėgti iš šio pragaro? Nors ne, pragaras būtų tikra palaima, palyginus su šia vieta. Reikėjo kuo greičiau iš čia dingti, bet Rebeka nejudėjo. Judėti negalėjo. Botagas talžė ją tik dar skaudžiau, pasipriešinti atrodė neįmanoma. Šviesa po truputį blėso. Ji jau ruošėsi pasiduoti, leisti botagui pabaigti jos kančias ir skausmą, kurį sukėlė. Buvo pasirengusi mirti. Viskas galvoje sukosi tarytum nesibaigiantis sapnas. Ir tame sapne kiekvienas botago kirtis buvo tarsi žaibo trenksmas, o tarp mirksnių – deginantis perkūno griausmas, kai tuo metu audringa mirtina tamsa supo iš visų pusių. Ji nebegalėjo... daugiau... galvoti. Užsimerkė ir tiesiog laukė, ašaroms tyliai riedant jos skruostais.



Dar vienas žaibo kirtis, ir staiga viskas liovėsi. Rebekos sąmonę pagaliau aptemdė taip laukiama tamsa. Ji pabudo jau nebe kankinimų kambaryje, o tamsioje ir šaltoje vienutėje. Grandinės, einančios nuo lubų, pančiojo jos riešus, pėdos nelietė grindų, todėl ji tiesiog kabojo ore. Bet ji čia buvo ir anksčiau, stebėtis neturėjo. Praėjo jau beveik pusė metų, kai pakliuvo į nelaisvę, nors atrodė, kad jau visą amžinybę buvo perkeliama iš vienutės į kankinimų kambarį ir atgal. Per tą laiką ji beveik nieko nevalgė ir negėrė, o ką jau kalbėti apie miegą, kai kūną valdė tokia siaubinga gėla...



Tas pats vyko kasdien, Tasdaras lankėsi pas ją ir klausinėjo apie trečią sergėtoją, o negavęs atsakymo negailestingai kankino, dažniausiai naudodamas skirtingas priemones, kol nebeliko nė vieno sveiko kūno lopinėlio. Blogiausia žaizda buvo gilus rėžis ties dešiniosios pusės šonkauliais, besitęsiantis nuo stuburo ir einantis iki pilvo centro. Bet kad ir ką tėvas jai darė, ji nepasakė nė žodžio. Vienintelis atsakymas buvo skausminga šypsena ir tylus juokas.



Tomis slegiančiomis valandomis, kai Rebeka tūnodavo vienutėje viena, mintys dažniausiai nuklysdavo kitur, kad tik nereikėtų galvoti apie skausmą. Ji tikėjosi, kad Ravenai viskas gerai, kad ji gyva ir vis dar mokosi įvaldyti savo galias. Bet visas mintis visuomet sujaukdavo Tasdaras. Net ir dabar, ji išgirdo atrakinamas duris ir sunkiai pakėlusi galvą pažvelgė į įeinančią tamsią figūrą.



– Atėjo laikas atsakyti į keletą klausimų, – prakalbo jis. – Ar šiandien pagaliau teiksiesi tai padaryti?



Mergaitė pasišlykštėjusi spjovė jam tiesiai prie kojų. Kaipgi jis nesupranta, kad ji atsakyti negali?



Demono veidas apsimestinai paniuro.



– Matau, kad vis dar nesirenki bendradarbiauti. Gaila, turbūt turėčiau labiau pasistengti...



Jis priėjo prie svirties ant tolimesnės sienos ir sukdamas ją atlaisvino grandines. Rebeka su lengvu trinktelėjimu nusileido ant grindų ir liko ant jų klūpėti. Tasdaras nelaukdamas ištiesė ranką delnu į viršų, sukaupdamas joje ugnį, ir iš lėto žengė artyn. Mergaitė sulaikė riksmą ir sukandusi dantis tik piktai suurzgė, kai jis prispaudė delną jai prie dešinės rankos ir šiek tiek palaikęs atsitraukė. Skausmas po truputį keliavo ranka, per nugarą ir per dešinįjį šoną. Jai taip skaudėjo, kad jau net negalėjo prarasti sąmonės, nors negalvojo, kad tai išvis įmanoma. Bet ne, tai neturėjo rūpėti. Labiau rūpėjo Ravenos ir Neptūno saugumas. Dėl jų ji galėjo iškęsti viską, galėjo priimti patį didžiausią skausmą. Nesvarbu, ką bedarys Tasdaras, jos nepalauš.



– Kuo ilgiau neatsakysi į tai, kas man rūpi, tuo blogiau bus tau pačiai, – vos galėdamas tvardytis sušnypštė jis. – Nejaugi šito nori?



Rebeka pažvelgė Tasdarui tiesiai į akis ir sukaupusi paskutines jėgas spjovė į veidą. Galutinai netekęs kantrybės, jis griebėsi ilgo plono peilio, prisegto prie odinio diržo.



– Vis dar neišmokai, kad turi mane gerbti, Rebeka? Kada suprasi, kad geriausia paklusti?



Tie persekiojantys žodžiai buvo paskutiniai, kuriuos ji girdėjo prieš skausmui užplūstant jos kairįjį petį, kai ploni ašmenys sulindo iki pat rankenos.



– Visa tai kartosis tol, kol pagaliau suprasi, – jis pasilenkė jai prie pat ausies. – Pats laikas išmokti, kad čia vadovauju aš, o ne tu.



Rebekos sąmonė aptemo, beprotiškai skaudėjo petį, rėžiai nugaroje pulsavo, o rankos diegė nuo kabėjimo palubėje, bet dabar nebuvo taip blogai, kaip prieš tai. Ji stengėsi tolygiai kvėpuoti ir pakėlusi galvą įsiklausė. Girdėjo koridoriais vaikščiojančius sargybinius ir bandė spėlioti, kiek jų ten yra, ar ištrūkusi iš grandinių pajėgtų pro juos prasmukti.



– Žinai, jeigu tik pasakytum atsakymą dabar, galėčiau be pastangų tave išgydyti, – lyg ir nusivylusiu balsu prakalbo demonas. – Kodėl renkiesi tai, kas blogiausia tau?



Jis palengva atleido grandines ir Rebeka beveik be gyvybės ženklų sudribo jam prie kojų.



– Nusiprausk ir susitvarkyk žaizdas. Ir kad paklustum man, kai ateisiu čia rytoj, aišku?



Paniekinamai nužvelgęs kalinę, jis apsisuko ir išėjo. Mergaitė tiesiog gulėjo nejudėdama, tačiau dabar neišliejo nė ašaros. Kas iš to, kad verks, kad šauksis pagalbos, jei niekas jai nepadės? Vienintelė viltis jau seniai buvo išplėšta iš rankų, ir dabar ji liko viena šioje kameroje.