Atsirėmęs į sieną, Melburnas stovėjo prie kameros grotų. Tai, ką jam teko padaryti, buvo nepakeliama ir vertė vemti, juk tai net nebuvo panašu į jį. Be to, kodėl Tasdaras paskyrė šią užduotį būtent jam? Ar nebuvo kitų, kurie viską atliktų kur kas profesionaliau? Tačiau dabar jau buvo per vėlu, jis nieko nebegalėjo padaryti, tik stebėti, kas vyksta aplinkui, ir apsimesti, kad jam tai mažiausiai rūpi.



Prie Linos gulto klūpinti Lorena verkė balsu, o Agnesė sėdėjo prie sienos, apkabinusi rankomis kelius, niekaip negalėdama patikėti tuo, kas nutiko. Taip, Agnesė, jo vienturtė duktė... Jei tik sužinotų, kokie giminystės ryšiai juos sieja, tikrai jo neapkęstų, Lina buvo teisi. Bet jis to neplanavo, visiškai nenorėjo pakenkti žmogui, kurį ji mylėjo.



Rakinant grotas Melburno rankos drebėjo, galvoje ūžė visas bičių spiečius, bet savo kaliniams jis to parodyti negalėjo. Paguodos jam šiuo metu reikėjo mažiausiai, juk nenorėjo pasirodyti kaip paskutinis nevykėlis, ypač prieš Tasdarą, kitaip pats atsidurtų kankinimų kambaryje ir galbūt net neištrūktų gyvas...



– Kodėl taip su ja pasielgei? – pasipiktinusi prakalbo Lorena. – Ką tokio ji padarė?



– Visų pirma, dėl visko kaltas Tasdaras, – patikslino jis.



– Bet tu buvai tas, kuris ją išplakė, tu pakėlei prieš ją ranką.



– Ir? – įsižeidęs vyras abiem rankomis sugriebė virbus. – Manai, kad to norėjau? Tasdaras mane privertė, būčiau smūgiavęs ne taip stipriai, bet jis mane stebėjo, ką kitą beliko daryti?



– Tu dar klausi? Reikėjo pasipriešinti ir išvaduoti visus kalinius, o ne paklusti kiekvienam jo įsakymui! – vis labiau tūžo pranašė. – Mes visi priešinamės ir stengiamės išgyventi, nesvarbu, kad patys dėl to kenčiame, o tu renkiesi patį lengviausią būdą, kad tik išneštum sveiką kailį.



– Sakai, lengviausią būdą? – jis pažvelgė jai tiesiai į smaragdines akis su tokia neapykanta, jog ji išsigandusi turėjo atsitraukti. – Tu nė pusės nežinai, kiek man teko iškęsti, kad apsaugočiau man mylimus žmones.



– Apsaugotum? Tie, kuriuos myli, dabar tavęs nekenčia ir tu jau nebeturi, ką apsaugoti, nebent save patį.



Melburnas tik piktai suurzgė, nežinodamas, ką daugiau pasakyti, nes iš dalies ji buvo teisi.



– Liaukis, Lorena, – pavargusiu balsu įsiterpė Lina. – Jis niekada nesupras...



– Lina, jau pabudai? – moteris nustebusi palinko prie jos norėdama padėti, bet toji pamojo ranka ir iš lėto atsisėdo pati. – Kaip tu? Gal vertėtų sutvarstyti žaizdas?



– Galiu paprašyti, kad iškviestų gydytoją, – pratarė Melburnas.



– Mums nieko iš tavęs nereikia, – atkirto Lina.



– Klausyk, žinau, kad ant manęs pyksti, bet... aš tikrai labai nuoširdžiai tavęs atsiprašau, nors žinau, kad niekada man neatleisi.



Vyras apsisuko ir skubiai paliko požemius. Lorena kurį laiką žiūrėjo į tamsą, bandydama suprasti, ar jis nemelavo, bet suėmė save į rankas, juk šiuo metu kur kas svarbiau buvo sužeista draugė.



– Agnese, atnešk švaraus vandens, – kreipėsi ji į mergaitę.



Toji tarsi pabudusi iš transo linktelėjo ir nuskubėjo prie praustuvės. Pripylusi į dubenį vandens, ji nukabino nuo vinies rankšluostį ir viską nunešė prie moterų. Patraukusi nuo Linos nugaros dar likusias drabužių draiskanas, Lorena sušlapino rankšluostį ir atsargiai tapšnojo juo gilius, vis dar kraujuojančius rėžius. Nuo kiekvieno prisilietimo Lina krūpčiojo iš skausmo.



– Nebijok, Agnese, viskas bus gerai, – pastebėjusi sunerimusį jos veidą guodė pranašė. – Mes kaip nors iš čia ištrūksime.



– Ir kaip ketini tai padaryti? – sunkiai atsiduso Lina, žvelgdama į savo riešus. – Negalime naudotis galiomis, mums trukdo tos ringės, kurių neįmanoma nusiimti. Maniau, kad Tasdaras tokių jau nebeturi, nes įkalinęs Neptūną jų nenaudojo.



– Galbūt nenumatė, koks jis stiprus? – gūžtelėjo pečiais ji.



Lina susimąsčiusi kurį laiką tylėjo, stengdamasi ignoruoti skausmą. Dabar nebuvo laikas ir vieta.



– Negaliu patikėti, kad buvau tokia neatsargi, – galiausiai prakalbo ji. – Kaip galėjau nesuprasti, kad Tasdaras viską žino? Tik per mane dabar esame čia, buvau nepasiruošusi, todėl Rodžeris lengvai mane pagrobė. Svarbiausia, kad Ravena paspruko, ji visuomet bijojo jo ir buvo daug akylesnė už mane. Bet iš kur galėjau žinoti, kad mane pagrobs būtent Rodžeris?



– Nekaltink savęs dėl to, kas nutiko, kas galėjo nuspėti, kad Tasdaras turi krištolo rutulį ir gali pro jį viską matyti?



– Bet aš buvau taip arti, jau norėjau pasakyti Ravenai visą tiesą, netgi daviau jai raktą. Jei tik jis būtų pasirodęs bent keliomis minutėmis vėliau... – negalėdama suvaldyti minčių, moteris užsidengė rankomis veidą. – Blogiausia, kad dar nepasikalbėjau su Gordonu. Jeigu jis žinotų, į kokią padėtį pakliuvome, galėtų pats pasiimti Raveną ir jai pasakyti tiesą. O telepatiškai su juo susisiekti negaliu, nes Tamsos Karalystę gaubiantis blogis neleidžia to padaryti.



– Dar ne viskas prarasta, Lina, – vos pastebimai šyptelėjo Lorena ir toliau kalbėjo daug tylesniu balsu, tarsi nenorėdama, kad kas nors nugirstų jos žodžius. – Galbūt mes negalime pasakyti Ravenai tiesos, bet tai gali padaryti Rėja.



– Nejaugi? – moteris nustebusi pažvelgė į ją.



– Gertrūda pagrobė tik mane, nes nepagalvojo, kad Rėja taip pat viską žino, o Tasdaras, matyt, irgi neįtaria. Dabar reikia tik melstis, kad ji rastų Raveną ir spėtų papasakoti visus planus, kol jis nepatikrino savo krištolo rutulio, nes vien energijos blokavimo jai neužteks.



– Dėl to gali visiškai nesijaudinti, aš tą rutulį sunaikinau, dėl to Melburnas mane ir išplakė, – tyliai nusijuokė Lina. – Tasdaras dabar negali stebėti Ravenos, o tai reiškia, kad nieko nesužinos.



– Tikrai? – išsižiojo iš nuostabos ji.



– Taip, tai tiesa. Neplanavau to rutulio sunaikinti būtent dėl Ravenos, maniau, kad sunaikinus jį mums bus lengviau ateityje.



– Vadinasi, mes vis dar turime vilties, – apsidžiaugė Lorena, nukreipdama žvilgsnį į šalia pašnekovės sėdinčią Agnesę.



– Taip, bet bijau, kad Ravenai bus per sunku, o jai dabar gali padėti tik Gordonas. Viskas, ko ji norėjo, tai surasti Averiną ir išgelbėti Rebeką, bet likimas skyrė jai daug sunkesnius išbandymus, kurių tu net negali matyti vizijose.



– Taip... – pritardama nutęsė pranašė, jos rankos akimirką sustingo ore, bet tarsi kažką prisiminusi ji pakilo nuo gulto, vos neapversdama dubenio su vandeniu. – Palauk, juk Rebeka irgi turėtų čia būti!



– Tu teisi, Ravena pasakojo, kad ją pagrobė Melburnas.



– Būtent, bet jeigu ji čia, kodėl mes jos nematėme?



– Galbūt Tasdaras laiko ją kur nors kitur, jeigu mums pavyktų kaip nors ištrūkti, galėtume jos paieškoti. Be to, Rebeka yra viena iš sergėtojų, ar žinai, ką tai reiškia?



– Ką nori tuo pasakyti? – kilstelėjo antakius Lorena.



– Rebeka yra viena iš tų, kuri gali manipuliuoti laiku ir keisti dabarties įvykius, bet šiuo metu nemoka naudotis tomis galiomis, jos atsiskleis tik tada, kai jai sukaks šešiolika metų. Argi visa tai neskamba keistai? Kūrėjai uždraudė keliavimą laiku, bet sukūrė sergėtojus, iš kurių vienas turi uždraustą galią. Gal tai koks nors ženklas? Ženklas, kad yra kažkoks keliavimo laiku būdas, kuris nėra toks jau uždraustas, tereikia jį sužinoti?



– Taip, bet mes tam neturime laiko, net jei ir išgelbėtume Rebeką, ji negalėtų mums padėti.



– Ak, žinoma, tu teisi, tik bandžiau įžiebti viltį...



Lorena ir vėl įsitaisė ant gulto, toliau valydama Linos žaizdas. Ši vieta jai nė kiek nepatiko, Tasdaras nė trupučio nesistengė bent šiek tiek atnaujinti požemių, jie atrodė tarsi iš kokių viduramžių: grubiais akmenimis tašytos sienos, pasenę gultai, pritvirtinti prie sienų aprūdijusiomis grandinėmis, o pro lubas kai kuriose vietose netgi veržėsi vanduo ir ritmingai teškeno į grindis.



– O kas, jei Tasdaras žino, kas slypi už Elizos kambario durų? – staiga prakalbo ji.



– Kodėl tau taip atrodo?



– Pagalvok logiškai. Jis taip desperatiškai siekė mus čia įgrūsti, nejaugi būtų tai daręs, jei nebūtų žinojęs? Turiu omenyje, net nėra aišku, kas yra už tų durų, galbūt nė kiek su juo nesusiję.



– Bet jeigu jis mus įkalino, tai įrodymas, kad susiję?



– Galbūt, o gal ir ne. Dar nėra aišku, ar jis tikrai žino, kas už durų, gali būti, kad tik įtaria, tuomet kodėl praeityje sunaikino būtent tą šventyklos dalį, o kitą paliko beveik neliestą?



– Apie tai niekada nepagalvojau, – susimąstė Lina. – Bet kaip dabar mums viską sužinoti? Paklausti paties Tasdaro?



– Galėtume kaip nors nepastebimai išgauti atsakymą.



– O kaip tai padaryti?



– Neabejoju, kad jis nepaliks mūsų ramybėje, dar teks akis į akį su juo susidurti, o tada ir pamėginsime.